2022.10.15 09:44 (prieš 3 m.)
Su savo trečiu stebuklėliu pastojau labai greitai - per pirmą ciklą, kai ėmėm gaudyti gandrus. Buvo ir daug džiaugsmo ir daug jaudulio: jau ir amžius nebe jaunystėje, ir vaikai kiti dideli, ir gyvenimo ritmas, įpročiai nusistovėję...
Bet labai su vyru abu norėjome pagranduko.
Pas ginekologę apsilankiau 7-tą savaitę. Neštumą ir užsimezgusį leliuką ji pamatė, viskas atrodė puikiai.
9-tos savaitės pradžioje , vieną vakarą ėmiau šiek tiek kraujuot. Išsigandau nežmoniškai. Verkiau krokodilo ašarom ir galvojau kad jau viskas. Per naktį kraujavimas nustojo. Tas šiek tiek teikė viltį. Draugė ramino, kad kai jai buvo persileidimas tai jau nieks nebenustojo, o tik stiprėjo. Ryte skambinausi savo ginei, ji liepė gulėti, bet priimti mane galėjo tik kitos dienos rytą. Ta para, kai nežinojau ar mano kleckiukas gyvas ar ne buvo kažkokia košmariška. Nes nei bandyti susitaikyti su praradimu, nei nurimti negali. Naktį vos užmigau, kojos drebėjo ir bijojau paniškai eiti į tualetą. Kad vėl nepamatyčiau to kraujo.
Pas ginekologę apsilankius ji apžiūrėjo ir leliuką ir gimdos kaklelį, viskas atrodė gerai. Jokių persileidimo požymių nesimatė. Iš kur kraujas - negalėjo paaiškinti. Nebent šiek tiek žemokai placenta bandė tvirtintis.
Grįžau iš ginės kaip ant sparnų 
tačiau tą patį vakarą sulaukiau šviesiai rožinių išskyrų. Ir vėl neramu. Ryte sakmbinausi šeimos gydytojai kad ji užregistruotų vėl pas ginekologę. Tačiau jos pakalbėjo tarpusavy, kad nėr man ko pergyventi, nes čia tiesiog tęsiasi tas pats epizodas. Paklausiau gal vertėtų pasidaryti man prg - tai ginekologė sakė, kad nepakenks sužinot.
Kitą dieną lekiau prg darytis. Atsakymai turėjo būti po kelių valandų, bet juos galėjo matyti tik šeimos gydytoja. Laukiau jos žinios. Iki vakaro tylu, neiškentus jau aš pati parašiau jai. Tai pasirodo, jog mano progesteronas buvo ties pačia žemiausia normos riba. Ir šeimos gydytoja, pasikonsultavusi su kolegomis, patarė nevartoti man jo papildomai, nes neverta tokiam laike stabdyti persileidimų, nes tai reiškia kad kažkas blogai su neštumu.
Jos tas pasakymas išmušė žemę iš po kojų. Sedėti ir laukti kol mano kleckiukas mirs???
Pasiskaičiau dar čia forume visokių istorijų su žemu prg ir kad žemas jis nereiškia kad su vaisiumi kažkas ne taip. Blogiausia, kad buvo penktadienio vakaras ir jau niekaip negalėjau pasikonsultuoti su ginekologe. O savaitgalis prieš akis....
Vis dėl to nusprendžiau paprašyti šeimos gydytojos recepto papildomam progesteronui, nes kaip mama jaučiau, kad mano kleckiukui reikia tiesiog šiek tiek pagalbos.
Jau tą patį vakarą išgėriau pirmą tabletę. Pirmadienį susiskambinau su ginekologe, ji patvirtino, kad gerai, kad ėmiau gerti ir , kad tęsčiau toliau.
Daugiau jokių kraujavimų , tepliojimų nebebuvo. Nuo 16 savaitės ėmiau mažinti progesteroną, apie 18 nustojau visai jį vartoti. Buvo baisu tuo metu, kad tik nieko neatsitiktų. Be to, visą neštum sutraukinėjo gimdą nuolat, kiekvieną dieną. Bet taip buvo ir su pirmais neštumais, tad žinojau, kad jau mano organizmas taip elgiasi, bet šį kartą viskas atrodė baisiau.
Bet o tačiau! Turiu nuostabų , sveikut sveikutėlį sūnelį , kuris dabar guli šalia manęs ir sapnuoja, tikiu, ką nors gražaus 
