Laba diena...paskaiciau jusu istorijas ir labai noriu issikalbet... esu visiskoje neviltyje, esu jauna mama, myliu savo vaika begalo, bet jauciu kad as gilioj depresijoj...nestumas buvo netiketas, vaiko tevas paliko kai laukiausi nieko nepaaiskines...visuomet buvau labai stipri ir tai istveriau gana gerai, kiti net stebejosi, kaip as elgiuos lyg nieko nebutu nutike, kai pagimdziau buvau labai laiminga, bet buves vis lindo i musu gyvenima, ne paciais geriausiais tikslais...daug nuoskaudu nuo jo, melo, isdavysciu, zodziu vaiku nesirupina, neaidomi, neparemia pinigais, nekalbam visiskai, draugai dingo visi, galiu pasakyti liko viena drauge, ji gyvena kitame mieste tai susimatom duok dieve karta i menesi kokiai valandai, su mama santykiai visada buvo labai geri, bet pradejom labai pyktis, is pradziu ji padejo labai, dabar dukrai 6 menesiai ir is niekieno pagalbos nesulaukiu...jauciuosi labai vienisa, nesuprasta, neisgirsta, kalbejausi su mama, ji manes nesupranta, tai va...buvau labai pasitikinti savimi visada, iskelus galva, optimiste, visada su mintim viskas issprendziama, taip ir turi buti, viskas yra gerai ir viena diena viskas apisverte is niekur nieko ir pasidariau is labai laimingos, nelaiminga, pradejau matyt visus savo trukumus, lygint save su kitais zmonem, nors nepasakyciau kad atrodau blogai, sportavau visada ir darau tai dabar, rupinuos savim, bet esu viskuom nepatenkinta, galvoju kad niekas nenori su manim bendrauti, na draugai visgi dingo, mama irgi, bunu liudna, menkiausias dalykas ismusti gali is veziu kad isteriskai verksiu uzsikukciodama ir sakysiu kaip saves nekenciu, nenoriu gyvent ir tt, ant vaiko issilieju, rekiu..esu ir ne karta svelniai papurcius, poto verkiu ziauriai ir atsiprasau ir kankinuos ir nuolat galvoju ka as darau, kodel taip yra, as ir is anksciau neesu labai rami, esu labai jautri ir bet kas mane ismuzdavo is veziu, sunkiai kartais save kontroliuoju, zinau kad savo vaikui ar sau nepadaryciau nieko...bet as tikrai atrodo noriu numirt, del ko stengiuos tik del vaiko...myliu labai, kad net negaliu patiket kad as tokia esu
..nekenciu saves uz tai, tai ir gyvent nenoriu, noriu suteikt vaikui viska, bet atrodo neturesiu tam galimybiu, grauziu save, kai paziuriu kiek kiti turi, o as..kas as tokia, labai pergyvenu del ateities, kad viska turetu, kaip vaikui reikes paaiskint kodel teciui neidomus, joks vaikas to nenusipelne... as nenusipleniau buti sio nuostabaus vaikucio mama...as buvau labai vaikiska, greitai subrendau, turejau uzaugt, bet as maniau kad ir isliksiu tokia stipri
..bet tapau labai silpna, as bloga vaikui darau rekdama ir panasiai...as pati saves issigastu, as labai bijau, as nezinau, net kaip sudelioti mintis, su niekuo apie tai nekalbejau, zinau kad reikia pas psichologa...bet supratau tai tik dabar
TV
