Austinys parašė:
Esu atsinaujinusi nuo stabligės, kokliušo ir dar kažkas į tą skiepą įėjo, nebepamenu, tymų ir raudonukės antikūnius turiu. Nuo erkinio encefalito atsinaujinu pagal …
Priklauso nuo ligos ir skiepijimo(si) tikslo. Jei imam, kad vaikai labiau pažeidžiami ir norim juos apsaugoti - fokusas į vaikų skiepijimą, bet tada mažiau svarbu, kiek tų vaikų paskiepiji, nes realiai kiekvienas skiepijamas, kad nesusirgtų. O nepaskiepytas nėra ligos nešiotojas, jam tiesiog didesnė rizika apsikrėsti nuo kitų amžiaus grupių. Jei norim visiškai išnaikinti kažkokią ligą, būtinas visos populiacijos kolektyvinis imunitetas (t.y. visų amžiaus grupių ir visų geografinių vietovių). Lietuva gali 100% skiepyti kūdikius, bet jei suaugusieji netiriami/neperskiepijami, jei skraido po visą pasaulį, apie tokių lakių virusų kaip tymai išnykimą galima tik svajoti. Ir istoriškai tą matom jau seniai: JAV 1950-ųjų pabaigoj - 1960-ųjų pradžioj, prieš pat pradedant visuotinį skiepijimą, dėl praūžusių tymų epidemijų buvo virš 90% populiacijos prasirgę/atsparūs. Išnyko tymai? Ne. Būtinos skiepijimosi apimtys eradikavimui buvo kas kokį penkmetį vis peržiūrimos ir didinamos. Per paskutinę tymų epidemiją Lietuvoj stebėta tendencija: vaikai pirma apsikrečia nuo suaugusių, o tada jau platina tarpusavy. Dideli susirgimų kiekiai buvo būtent toj amžiaus grupėj, kuri jau nebebuvo natūraliai persirgus, bet buvo skiepyta vaikystėj ir skiepas po 15-30 metų nebeveikė. Taip, kai kam imunitetas išliko, bet ne visiems. Antivakseriai čia tik lašas jūroj.
Taip pat didelis skirtumas, apie kokios konkrečiai ligos eradikavimą kalbam. Pvz tuberkuliozės atveju masinis skiepijimasis nestabdo ligos plitimo. Tas seniausiai žinoma. Antivakseriai čia išvis nė prie ko. Šiuo metu daugiau kūdikių patiria šalutinius skiepo poveikius, kurie baigiasi operacijom su narkoze ar tų pačių stiprių tuberkuliozei gydyti skirtų antibiotikų vartojimu "profilaktiškai", nei kad kūdikiai suserga tuberkulioze. Jei kam nors rimtai rūpėtų mažinti sergamumo tuberkulioze skaičius, tai pirmas žingsnis yra gydyti sergančius. Nebus sergančių, nebus ir apsikrėtusių, nebus ir pavojaus kūdikiams.
Meningokokų, kiaulytės epidemijos būna ir kitose amžiaus grupėse (paaugliai, 18-25 amžiaus). Su kiaulytės skiepu, pvz., įdomi situacija, kad mažiems vaikams kiaulytė mažai pavojinga, nevaisingumas kaip komplikacija yra paaugliams (kai jau pradeda bręsti sėklidės), kuo daugiau skiepiji nuo kiaulytės, tuo trumpiau išlieka skiepo indukuotas imunitetas.
Dėl tų "kam negalima skiepytis" - labai subtilus klausimas. Iš principo jau beveik nebėra būklių, kada negalima skiepytis. Gal tik MMR nėštumo metu kontraindikuotinas, dar lyg nepaskelbė tyrimų, kad saugu. O visais kitais atvejais galioja "nauda atsveria galimą žalą" ir tada jau klausimas, pas kokį gydytoją pakliūsi - ar įsiklausys, ar bus "gydytojai žino viską, mažiau skaityk antivakserių paistalų" tipo. Tiek, kad kol kas, net pakliuvus pas tokį, jis vis tiek neturi teisės priversti skiepyti. Kol kas.
Šiaim kontekste taip pat labai "neskaniai" atrodo ir šalutinių poveikių nefiksavimas bei slėpimas. Sukurta sistema, kurioje turi būti registruojami ĮTARIAMI šalutiniai poveikiai. Medikai, deja, net akivaizdžius poveikius neigia. Taip, aš turiu tik du vaikus, nė vienam po nei vieno nepasireiškė šalutinis stipresnis nei mieguistumas ir 38,5 temperatūra, aš neturėjau ko "raportuoti". Šie teiginiai pagrįsti (mano nuomone pagrįsti, Jūsų gal ne, bet let's agree to disagree, jeigu ką) VBS lygio istorijom ir artimos draugės patirtimi. Pusantrų berniukas 9 dienos po MMR skiepo klykiantis ir su 40C nuvežtas į Santariškes. Tyrė, ieškojo priežasties, sakė, tikrai ne nuo skiepo (suprantama, kad reikia tirti, net jei ir galvoji, jog nuo skiepo, bet kam neigti?), kitą dieną vaiką išbėrė tipiniu tymų bėrimu. Toliau tyrė, ieškojo, visi aiškino, kad ne nuo skiepo. Nieko nerado. Galiausiai vedėja puse lūpų prasitarė, kad vis tik turbūt nuo skiepo. Paleido namo su diagnoze: nenustatytos kilmės virusinė infekcija. Registracija VAERS neatlikta, nors informacija internete, kad toks poveikis (bėrimas) pasireiškia maždaug 20-30 procentų paskiepytų.
Meningokoko skiepas, nežinau naujausių duomenų, bet kai prieš kelerius metus domėjausi, tai C grupės apsauga buvo patikima 12 mėn., B grupės 24 mėn. Jei vaikas, pvz., iki 3 metų neis į darželį, ar ne geriau būtų skiepą pavėlinti, kad būtent buvimo darželyje pirmaisiais metais būtų patikimiausia apsauga? Kitas dalykas - daug dėmesio skiepui, mažai dėmesio tyrimams: žinomi (kai kurie?) genai, kurie stiprina imlumą invazinei meningokokinei infekcijai, tuos genus turi labai maža populiacijos dalis (todėl ir suserga anaiptol ne visi, nors nešioja meningokokus kažkuriuo metu per savo gyvenimą didžioji dalis žmonių, berods, 80-90%). Tai man tas principas "paskiepijam ir pamirštam" labai "nelimpa". Juolab yra buvę atvejų, kai pilnai paskiepytas vaikas (ne Lietuvoj) susirgo, ligoninėj buvo išprašytas į namus ir liepta gydytis paracetamoliu. Po kelių valandų grįžus į ligoninę su akivaizdžiais sepsio požymiais vaiko išgelbėti nebepavyko...
Vaikas
