Nekenčiu savęs už tai, ką dabar rašau, bet nesu tikra ar dabar noriu tapti mama.
Man 24 metai. Prieš beveik 2 metus sutikau savo būsimą vyrą (planavom tuoktis šią vasarą). Viskas sekasi gerai - santykiai gražūs, abu turim darbus, esam nuosavo namo įsikūrimo procese, tačiau aš netikėtai pastojau. Vaikas buvo +-3 m. planuose, bet tikrai ne dabar. Iš ko supratau, kad ne dabar? Neapsidžiaugiau pamačiusi teigiamą nėštumo testą. Labai myliu savo vyrą, bet su juo dar nesame ilgai, dar nesijaučiu su juo “atsibuvus”, taip pat nenoriu “nesantuokinio vaiko”, atrodo viskas vyksta tiesiog per greitai. Mėgavausi dabartiniu mūsų gyvenimu, kad galime keliauti, laisvai mėgautis vienas kitu, neturime atsakomybių, tačiau dar nesijaučiu pilnai atradusi savęs ir “susitvarkiusi gyvenimo”. Nėra taip, kad bijočiau atsakomybių, bet tiesiog atrodo, kad nesu joms pasiruošus. Esu skaičiuosi, kad vaikutį reikia gimdyt tik kai labai labai nori tapti mama, o aš to dar visai nenoriu. Žinau, kad tai skamba savanaudiškai, tačiau bijau, kad su tokia savo mąstysena nesimėgausiu motinyste, kad mane užpuls pogimdyvinė depresija. Ką apie šią situacija mano antra pusė? Džiaugėsi iki kol nepapasakojau kaip jaučiuos (jis mano, kad aš juo abejoju), nors tai kaip tik labiau apie baimę prarasti santykius, kokie jie buvo prieš vaiką. Jis ramina, kad susituoksim vaikui paaugus, dabar svarbu namus įsirengt, bet visi šie etapai vyksta taip paskubom, kad atrodo nėra laiko juos pilnai išjaust ir pasimėgaut.
Ar tokioj situacijoj abejoti man yra normalu? Ar su tokiu mąstymu man negalvoti apie motinystę? Tiesiog nesijaučiu jai subręndusi.