2015.10.01 12:46 (prieš 10 m.)
Ieškau bendraminčių, kurios galbūt yra atsidūrusios panašioje situacijoje kaip aš. Esu draugui antoji. Šiuo metu esame susižadėję, lyg ir kalbame apie vestuves ir vaikelį. Bet jis vienu metu yra užtikrintas, kad jau nori dabar vestuvių, vaikučių, kitą kart lyg ir dvejoja. Esmė, kad jis labai jautrus pykčiams, net per jautrus. Kiekvienas nesusipratimas ar mano pastebėjimas jam, bambėjimas, jei yra analizuojamas, baigiasi pykčiu ir ypač jei didesniu tai to pasekoja toks jausmas, kad jam sugriūna visas pasaulis ir reikia jį statyti iš naujo. Tada ir kyla dvejonės dėl santuokos, vaikų. Turėjo žmoną, su kuria susituokė iš reikalo ir išsiskyrė būtent dėl konfliktų. Bet toje šeimoje konfliktai būdavo dideli, baigavosi principais, nekalbadieniai. Mūsų konfliktus aš stengiuos minkštinti, greitai susitaikyti nelaikyti piktumų, viduje analizuoju situaciją, savo elegesį ir stengiuosi mokytis, kad kitą kart neklysčiau. Bet vis pasitaiko tu situacijų, kur paimi ir supyksti. Ir tada viskas, prasideda kalbos, kad jis bijo suklysti antrą kartą, kad žino prie ko konfliktai santykius priveda. Aš suprantu, kad žmogus yra nudegęs ir turi savo saugiklius, bet per juos kenčiu aš, nes esu nei pakarta nei paleista. Aš esu pasiruošusi šeimai, myliu tą žmogų, o jis su savo dvejonėmis mane kankina. Gal kas susidūrėte, ar yra kokia laiko riba, kada viskas turi pasisukti ar į tvirtus apsisprendimus kurti šeima, ar tiesiog paleisti vienas kitą?
pabunu su jomis, bet man kazkaip namuose geriausia
nu esme tame, kad mes irgi pykdavomes del draugu, nieko pakeist nesugebejau, tai tiesiog radau savu uzsiemimu.. 
ir kazkaip vyras pradejo daugiau paskui lakstyt 
, net kai ilgiau prie veidrodzio stoviu 
iskart klausia "kur ruosies?" :Djei kur isvaziuoju (pati vairuoju tai bedos ner) arba jam bunant darbe visa diena nerasau, tai ne tik pats paraso, bet kartais ir kelis kartus skambina, kad pasidometu ka veikiu... keisti sutverimai tie vyrai.. 
teisybe sako apie ta medziokles instinkta 
