Žinot mamos man ir smagu kad yra aplamai kuriamos tokios temos. Kad galima rasti tave suprantančių žmonių, kad galima išsikalbėti ir nesijausti nesuprastai.
Kai laukiausi trečios aš dar baiginėjau savo mokslus, trečia užsienio kalba. Taip gyvenimas man viską sudėliojo. Vyras užsienietis, gyvenu jo gimtinėje. Be jo ir jo šeimos ir giminių aš daugiau nieko neturiu. Sesuo gyvena dar kitoje šalyje, viena mama Lietuvoje, su tėvu ryšio nėra ir nebus niekad iš mano pusės. Gali jis dabar gailėtis dėl savo praeities, kaip lovą pasiklojo taip dabar ir išmiegos. Mama irgi su savais įsitikinimais kvailais, per daug jai atvirauti negaliu ir supratau tai dar būdama paauglė. Ką tik pasakysiu, paskui panaudos prieš mane. Na tai ačiū, su tokiais kaip ji aš atvirauti nenoriu, aš šantažams laiko neturiu.
Su sese irgi ne apie viską eitų pasikalbėti nes esam labai skirtingos, o ir nelabai suprastų mano vargų ir džiaugsmų auginant 3 vaikus kai pati teturi 1.
Tai tokios temos kaip ši gelbsti. Lyg nemokama terapija 🙂
Šiaip dar galiu pasigirti kad neseniai išsilaikiau vairavimo teises, truko man visa tai beveik metus laiko. Ir tai dar turint 3 vaikus kur dar jauniausias vaikas vos 3 metų. Visi instruktoriai mane tik girdavo kokia aš va super mama viską suspėju. Žinoma labai vyras padėjo, palaikė, laikė špygas man laikant egzaminus kurių prireikė visų 5 kol išlaikiau 😅
Vaikų mokykloje irgi vos ne visi mane ten žino, kaip aš va su tokia vos pusmečio mažyle jau po mokyklą vaikščiodavau nes palydėdavau sūnus į mokyklą ir atsiimdavau po pamokų juos. Vis pastoviai viena nes vyras tai užsieny dirba, tai kitam mieste, namie retai.
Tikrai yra ką veikti, jau vien apsitvarkyti aplink bent minimaliai, valgyti padaryti, dar vištų turim, sodą, daržą. Žiemą kūrenti pečių kad šilta būtų. Dar tie mano važiavimai visą žiemą vyko su instruktoriumi, vaikų namų darbai, kažkokie organizuojami darbeliai, išvykos, dar vidurinėlio komunija, vaikščiojimas kas sekmadienį į bažnyčią.
Laikas sau, ten kažkur toli toli. Lyg kas šauktų tavo vardą bet negirdi nes esi lyg po vandeniu.
O paskui prasideda: anyta sako "reikia džiaugtis tuo ką turi", bet va būtent neturiu, neturiu laiko sau. Nes turiu rinktis ar turėti laiko sau ar išvirti pietus vaikams, ar turėti laiko sau ar pakurti pečių kad būtų namie šilta. Na suprantu ją irgi. Jauna pasigimdė vaiką ir jo mažo pati net neaugino, vis padėdavo jai arba mama ar jos anyta. Tai iš kur ji mane supras.
Mama pastoviai sako: ko į darbą neini, vyrui padėtum, finansiškai prisidėtum. Po viso to ką aš ir taip per dieną darau man dar dirbti? Kaip? Kur? Kada? Kaip viską reiktų suspėti. Kur dirbti kad suspėčiau ryte vaikus suruošusi į mokyklą, grižti namo iš darbo su lig paskutine vaikų pamoka? Kada aplamai rasti laiko ir svarbiausia jėgų tam ką aš noriu nuveikti. Ar tapus mama hobių jau turėti negalima, viską ką turima tai pareigos?
Kai dar mokiausi vairavimo teoriją praeitais metais norėjau pasidžiaugti kartu su savo tėvu kad va mokausi teoriją, jis tik atrašė "o tai kodėl tik dabar, jau seniai reikėjo", daugiau jau neberašau jam, nuo liepos mėnesio. Nepasveikino su gimtadieniu, su niekuo. Visiška tyla, jei aš neparašau (tas pats su mama).
Kiek galima pirmai vis rašyti, atsibosta. Atsibosta laukti, vėl parašau, vėl šaltai atrašo. Kai kas klausia iš vyro giminių kaip ten mano tėvas ar mama man net gėda sakyti jog nežinau, nežinau nes paskutinį kartą rašiau jiems gal prieš 3 mėnesius o gal ir prieš pusę metų.
Tad tokios temos kaip ši labai padeda. Padeda nepamiršti kad aš irgi esu. Ne tik kaip mama bet ir kaip asmenybė su norais su poreikiais, su daug neišpildytų norų ir poreikių. Bet vis tiek einu ir pilu vaikams į jų stiklines iš savo tuščios, suskilusios, kreivai suklijuotos, apklijuotos vaikų snargliais ir savom ašarom, nes tokia ta mano stiklinė. Tokią stiklinę turiu nuo vaikystės, nes tėvai net to lašelio pasirinko neįlašinti į mano stiklinę.
Postas gavosi labai ilgas, bet dar ilgesnis buvo ir mano kelias link to ką šiandien turiu, o tai yra šeima, namai kvepiantys pygaru, vaikai kurie nebijo savų tėvų ir jais pasitiki, nesimėto buteliai kampais nėra fizinių bausmių, nėra jiems baimės būti namie ar grįžti namo iš mokyklos, nėra tėvų rietenų, mušimosi.
Ir dėl to aš labai savimi didžiuojuosi.
Ir visomis jumis mamos labai didžiuojuos, nes mes galim labai labai daug dėl savo vaikučių ❤️
TV
