Nerimo arba panikos priepuoliai

«13 5 6 9 Kitas »

Domikamo

2021.07.29 18:48 (prieš 4 m.)

Aureja27 parašė:
Man užeina nerimo priepuoliai, jausmas lyg labai labai del kažko nerimauji, tada pradeda pykinti skaudėti galvą, sukasi galva ir visa savijauta labai prasta. Bet ma…

O kaip ją pastiprinti? Man būtent taip ir yra.

Minimalistė

5 mėn. 1 sav.

4 m. 10 mėn.

6 m. 8 mėn.

2021.08.20 14:22 (prieš 4 m.)

Sveikos, džiaugiuosi suradusi tokia temą. Antras nėštumas nebuvo iki galo planuotas, pavyko labai greit. Dėl to labai pergyvenau, turėjau vidinį konfliktą, buvo momentu kai mąsčiau apie abortą... Visas nėštumas klostėsi gan sklandžiai, teko vėl įsilieti į tą rutiną "be žalingų įpročių". Buvo sunku. Diena dienon laukiau gimdymo, tikėjau, kad kai gims bus viskas gerai. Nestumo metu pradėjom ieškoti pirkti būsto, ėmėm paskolą. Viskas pavyko bet ne taip kaip tikėtasi. Butą nusipirkom kai antrajam suėjo mėnesis. O po gimdymo praėjus 3 dienom is kart turėjau likt viena su vaikais nes vyras negalėjo pasiimt atostogų dėl būsto paskolos. Pradžiai viskas kaip ir neblogai klostėsi, atrodė susitvarkau. Butas senas, verkiant reikia remonto, radom pinigų, pradėjom darbus, vyras išėjo ant atostogų ir visą laiką praktiškai praleido darydamas remontą. Remontas tęsiasi jau 4 mėnesius, jau gal ir matyti galas.. Bet neaišku kada..
Kai vaikui buvo 3 menesiai man prasidėjo panikos atakos. Nesupratau kas su manim vyksta. Atsirado jausmas, kad viskas aplink svetima, svetimas net mano kūnas ir viskas kas aplink. Pylė prakaitas, širdis daužėsi kaip pašėlusi, atrodė kad tikrai tuoj mirsiu.. Tarp panikos atakų sekė nerimas. Pastovus ir naktį ir dieną. Gydausi homeopatija, daktarės su skirtas pirmas gydymas padėjo tik truputį. Vėliau mirė mano tėtis. Turėjome stiprų ryšį. Dar prie to pačio vaikystėj netekau mamos, sesers. Neturiu nei senelių nei močiučių. Tik brolį nuo kitos mamos. Visas laidotuvių reikalas nukrito ant mano pečių. Buvo labai sunku.. Daktare su skyrė man tinkama gydymą, panikos buvo dingusios. Dabar pagal schemą turiu gerti kitus vaistus ir mano panika vėl grįžo. Jausmas baisus. Atrodo viskas jau pradeda I gera klostytis, remontas kaip ir į pabaigą, vyras palaiko, anyta daug padeda, vaikam viskas gerai. O tos panikos neleidžia man gyvent. Vis bijau, kad pati greit mirsiu. Jei bandau su tuo susigyventi, atsiranda baimė jog tai įvyks greit. Kasdien verkiu ir meldžiuosi. Atrodo mano siela nenori čia likti. O protas beprotiškai nori. Galbūt tai tiesiog įsitikinimas, kad nebus tos pilnos šeimos.. Čia mano svajonė, turėtų sukūrus pilna šeima. Kur vaikučiai turėtų ir mama ir tėtį. Biologinius mama ir tėtį. Nes patys su vyru augom nepilnose šeimose. Nežinau ką su savim daryt.. Taip bijau.. Taip noriu gyventi..
Esu sveika, jokių ligų neturiu.
Daktare sakė, kad čia mano hormonai taip siaučia. O aš vis persigandus negaliu patikėt, kad tikrai jie gali but tokie stiprūs.. Bijau vis, kad tai nuojauta.
Lankausi pas psichologe, bet nesijaučiu, kad man tai padėtų, po konsultacijos tik dar labiau kyla panika. Nebežinau ką daryti. Anksčiau buvau šiek tiek ateiste, dabar esu per plauką vaikščiot į cerkve kiekvieną savaitgalį.
Tapau labai baiksti, kiekvienas aplinkinių žodis man kelia panika, atrodo kad žmonės kažką nujaučia. Lyg kažkokia paranoja, nors jie net nieko panašaus neturėjo omenyj..
Džiaugiuosi, kad atsirado tokia tema jau seniai norėjau pasipasakoti.

Domikamo

2021.08.20 14:44 (prieš 4 m.)

Minimalistė parašė:
Sveikos, džiaugiuosi suradusi tokia temą. Antras nėštumas nebuvo iki galo planuotas, pavyko labai greit. Dėl to labai pergyvenau, turėjau vidinį konfliktą, buvo mom…

Manau jūs gyvenat praeitimi ir taip apkraunat dabarti. Aišku kažkam atrodo nusišnekėsiu,bet patarsiu susirasti gera astrologę ar burėja(aš jomis netikiu),bet mano draugei buvo tokie atvejai,kad net gyventi nenorėjo tai jai geriau negu kokia psichologė padėjo atsikratyti praeities ir pradėti gyventi/mylėti iš naujo(visas nuotraukų plėšimas,savo pykčio išrėkimas užrašymas ir suplėšimas,amuletai labai padėjo).
Jeigu norit eiti į bažnyčia tai ir eikit nieko čia blogo tikėjimas tikrai prie blogo nepriveda.

2

Minimalistė

5 mėn. 1 sav.

4 m. 10 mėn.

6 m. 8 mėn.

2021.08.20 15:17 (prieš 4 m.)

Domikamo parašė:
Manau jūs gyvenat praeitimi ir taip apkraunat dabarti. Aišku kažkam atrodo nusišnekėsiu,bet patarsiu susirasti gera astrologę ar burėja(aš jomis netikiu),bet mano d…

Šitą suprantu.. Nuo mamos ir sesers mirties beveik 14 metų praėjo. Dar prieš 3 metus mirė drauge, visos mirė avarijoje. Dabar ir man kyla ta panika, kad ir man taip nutiks.
Bijau is tiesų eit pas būrėja ar astrologes, atrodo, kad nieko gero tai neduos. Mama prieš mirtį buvo ir.. Yra kaip yra.
Aš tikrai nesugebu paleisti praeities, tai taip vargina.. Galbut tai ir yra tu paniku priežastis. Tiesiog ta sustiprino tėčio mirtis. Mes su juo daug kalbėjom apie mano baimes.. Jaučiuosi kalta, lyg savo kalbom kažkaip privedziau ji prie mirties.. Mirė jis nuo širdies smūgio prieš mažiau nei mėnesį..

Magija5

Jaunėlis 7 m. 8 mėn.

Vyresnėlis 9 m. 11 mėn.

2021.08.20 15:27 (prieš 4 m.)

Gal pašnekėkėite su savo gydytoja, kad nauji vaistai Jums nebepadeda, paklauskite, ar galite grįžti prie senųjų, ar ką kita ji gali pasiūlyti? Nėra labai lengva nutaikyti tinkamus vaistus/dozę, kartais tai užtrunka, tad būtinai kalbėkitės su gydytoja ir ieškokite pagalbos.
Jums sukrito daug pergyvenimų ir problemų, tad nenuostabu, kad nebeatlaikėte. Užjaučiu dėl Jūsų tėčio... Dar ir gedėjimas dėl jo prisideda. Šiuo metu galbūt atrodo, kad taip visuomet ir bus. Tokia būsena... Bet, butas bus suremontuotas, vaikučiai augs, bus lengviau. Svarbiausia saugokite save, stenkitės save palaikyti pozityviomis mintimis. Žinau, kad tai nelengva, bet pasistenkite tai dėl savęs padaryti. Kartais panikos priepuolius sukelia gilus galvojimas apie pesimistinį scenarijų, tad stenkitės neįsijausti, į tai, kad viskas bus blogai, nes juk kol kas nėra jokių įrodymų, kad taip ir bus.
Mylėkite save, rūpinkitės savimi, kaip, kad rūpinatės savo vaikais, ir būtinai dar kartą pašnekėkite su gydytoja.

Laurute90

2 m. 8 mėn.

5 m. 6 mėn.

2021.08.20 16:01 (prieš 4 m.)

Minimalistė parašė:
Sveikos, džiaugiuosi suradusi tokia temą. Antras nėštumas nebuvo iki galo planuotas, pavyko labai greit. Dėl to labai pergyvenau, turėjau vidinį konfliktą, buvo mom…

Užuojauta jums dėl tėčio netekties. Visai neseniai pagimdėte, buities rūpesčiai, o dar tenka pereiti sunkų gedėjimo kelią. Nekaltinkite savęs dėl to, kad netekote artimo žmogaus. Tiesiog laikas bėga ir mums patys brangiausi žmonės išeina...
Pasitarkite su gydytojais dar kartą, nueikite pas kelis specialistus, gal dabartinis psichologas jums netinkamas, gal vaistus reikia pakeisti. Esant tokioms aplinkybėms nesaugu tikėtis, kad laikas išgydys žaizdas. Kad neprasidėtų gili depresija nuo visų tų gyvenimo pokyčių.
Apkabinu, užjaučiu ir verkiu kartu su jumis, nes pati neseniai netekus artimo žmogaus ⚘ Laikykitės, stenkitės kiek įmanoma labiau koncentruotis į vaikus, į teigiamas emocijas, kurias patiriate su jais. Nelaikykite ašarų, nes visą tai reikia išgedėti.

Minimalistė

5 mėn. 1 sav.

4 m. 10 mėn.

6 m. 8 mėn.

2021.08.20 16:30 (prieš 4 m.)

Magnolija M parašė:
Gal pašnekėkėite su savo gydytoja, kad nauji vaistai Jums nebepadeda, paklauskite, ar galite grįžti prie senųjų, ar ką kita ji gali pasiūlyti? Nėra labai lengva nut…

Laurute90 parašė:
Užuojauta jums dėl tėčio netekties. Visai neseniai pagimdėte, buities rūpesčiai, o dar tenka pereiti sunkų gedėjimo kelią. Nekaltinkite savęs dėl to, kad netekote a…

Ačiū labai už užuojauta ir patarimus 🌼 Viduj dabar tokia sumaištis, kad net nesuprantu ar gedziu ar depresuoju. Tiesiog dažna panika. Panika, kad pati numirsiu. Priepuoliai, atakos.. Mintys stiprus dalykas, galintis išgelbėti arba pasmerkti. Daug metų turėjau depresija, bet niekad to nesureiksminau. Atrodė, kad normalu padepresuot. Kad čia tik kartais. Kartą paskaičius savo dienoraščius pastebėjau, kad tai nėra kartais. Tai yra vos ne pastoviai metų metus besitęsianti depresija. Tai silpna tai stipri.
Labai sunku kai viskas susimeta I vieną, mano tėtis sirgo, žinojau, kad taip nutiks, tik nesitikėjau, kad taip greitai.
Netektys apskritai mane labai sukrėtė, sukėlė daug apmąstymų apie gyvenimą, apie mirtį. Pradžiai tai buvo tik apmąstymai. Tada tai peraugo į panikos atakas. Pradžiai nesupratau kas su manimi vyksta, pirma kart ataka turėjau darbe. Išsigandau, išėjau iš darbo. Tada pastojau antra kart. Nestumo metu turėjau daug nerimo simptomų. Bet po gimdymo... Viskas tapo dar sunkiau. Kai panikos atakos prasidėjo, teko iškentėti 3-4 atakas per dieną, o tarp jų nesibaigianti nerimą, krupciojau nuo kiekvieno garso, atrodė jog kiekviena sekundę gali įvykti kažkas blogo. Taip tęsėsi apie 2 savaites, dar tuo metu buvo dideli karščiai. Nežinojau kur dėtis. Nebesuprantu kaip gyvenau anksčiau. Pradėjo kilt baimės dėl saves ar artimųjų, milžinišką baimė mirt ir netekt. Tėčio mirtis atrodo davė panikai dar didesnės galios.. Nežinau kaip su tuo tvarkytis, vis kartoju kaip stipriai noriu gyventi, bet jaučiu, kad gyventi aš noriu be paniku, gyventi noriu ramiai. Gal dėl to ir jaučiuosi, kad siela nori išeit, o protas likt. Aš tiesiog beprotiškai bijau, kad tai nuojauta. Stengiuosi sau sakyti, kad taip nėra. Pozityvas.. Sunkiai veikia, I vaikus visada stengiuosi koncentruotis, bet aš pavargau nuo tos rutinos.. Aš dienom neiseinu is buto (1 kambario be balkono) nes neturiu kaip... Gyvename 4 aukšte iš 5, namuose tiek mažai vietos kad neturime kur laikyti vežimėlių, laikome juos vyro mašinoj..
Aš žinau, kad pasirinkome tokį gyvenimą ir niekas čia nekaltas, kad turim kol kas nuomotis, kad tas remontas per ilgai tęsiasi.
Niekas nekaltas ir dėl to, kad tėtis mirė..
Aš tiesiog nežinau kaip man su šituo tvarkytis. Skaitau begalės knygų psichologinių ir ne, mano psichologė jau po mėnesio terapijos nežinojo kaip man padėt, visa laiką jos prašiau, kad padėtų man prisitaikyt, o ji vis siūlė kažką keist.. Atrodo visiškai nesusisnekam. Jos metodai brutalus, o mano psichika per daug jautri.. Nežinau kodel vis dar pas ją lankaus. Lyg tikiuosi, kad ne aš pasikeisiu, o ji..
Ach.. Tiesiog tokia makalyne, kad aš jau nesusigaudau savo jausmuose. Atrodo kad stabilus gražus pasaulis kažkur dingo ir liko tik pavojinga, sudėtinga vieta..

Laurute90

2 m. 8 mėn.

5 m. 6 mėn.

2021.08.20 16:48 (prieš 4 m.)

Minimalistė parašė:
Ačiū labai už užuojauta ir patarimus 🌼 Viduj dabar tokia sumaištis, kad net nesuprantu ar gedziu ar depresuoju. Tiesiog dažna panika. Panika, kad pati numirsiu. Pri…

1. Pakeiskite psichologę. Suprantama, kad už jus ji nieko jūsų gyvenime nepakeis, bet jei gydymas neduoda naudos, tai bandykite su kitu žmogumi.
2. Ar vyras bent kažkiek padeda rūpintis vaikais, buitimi? Gal turite kokių draugių su kuriomis galėtumėte pasivaikščioti, susitikti pakalbėti? Užsidarymas tarp 4 sienų ir rutina yra tikrai ne pats didžiausias pagalbininkas dabar... Jums reikia bent retkarčiais savo asmeninės erdvės, gryno oro, klausimas ar yra kas galėtų pažiūrėti vaikus pavyzdžiui pusvalandžiui ar valandai? Finansų samdytis aukles suprantu nėra, bet gal tėtis gali savaitgalį pažiūrėti vaikus, kol pabūsite su savimi ar susitiksite su kuo nors? Gal gali vyro giminės pagelbėti kažkaip?

Minimalistė

5 mėn. 1 sav.

4 m. 10 mėn.

6 m. 8 mėn.

2021.08.20 16:54 (prieš 4 m.)

Laurute90 parašė:
1. Pakeiskite psichologę. Suprantama, kad už jus ji nieko jūsų gyvenime nepakeis, bet jei gydymas neduoda naudos, tai bandykite su kitu žmogumi.

Tik anyta, bet ji daug dirba, retai turi laiko, o ir tai sutinka su vaikais pabūti tik kai labai reikia dėl reikalų. Vyras padeda buityje ir su vaikais būna. Bet esmė tame, kad esu labai socialus žmogus, man būtina bendrauti, o labiausiai žinoma norisi su vyru bendrauti, bet jis dažnai dirba.. Ir dar remontą daro. Dabar pagaliau pasisekė ir prasidės jam atostogos, anyta pati pasisiūlė pabūti su vaikais kol mes eisim remontuotis. Tas guodžia, tikiuosi, kad po vyro atostogų jausiuos geriau. Nes dabar... Dabar labai sunku.. O dėl draugių, tai neturiu savo mieste. Visos tolokai tai su jom sunku susitikti, irgi labai uzisiemusios.
Labai pati uzsidariau per visą šitą etapą, o tada supratau, kad neturiu kaip ištrukt.

Domikamo

2021.08.20 17:05 (prieš 4 m.)

Minimalistė parašė:
Šitą suprantu.. Nuo mamos ir sesers mirties beveik 14 metų praėjo. Dar prieš 3 metus mirė drauge, visos mirė avarijoje. Dabar ir man kyla ta panika, kad ir man taip…

Užuojauta🙏 nebijokit tikrai prie blogo neprives, galbūt reikia Jums su daugiau kažko išsišnekėti,išsiverkti,nelaikykit nieko savyje.

1