Realiai aš prieš tris metus kai pradėjau jaustis labai silpnai ir neturėjau nuolat jėgų, čia po vaiko gimimo, pirmiausia viską nurašiau nuovargiui, vėliau kai jau turėjau galimybę ilsėtis, o nuovargis nesitraukė, čia įtariu buvo ligos pradžia, kreipiausi į šeimos gydytoją, mano pediatrė yra nuo vaikystės, tai labai gera daktarė, nuostabi moteris, padarė nuodugnius tyrimus, ištyrė nuo a iki z, ir aš buvau visiskai sveika, tad šeimos daktarė sykį ir paklausė, vaikeli, ar pas tave šeimoje viskas gerai? Tada jau buvo negerai, jau buvo konfliktai ir tt, pasikalbėjome ir pasakė, kad tas nuovargis bus greičiausiai dėl psichologinių priežasčių ir pasiūlė kreiptis į psichiatrą, bet rekomendavo ne į poliklinikos , o privačiai, aisku gydymo aš tą kartą niekur nesikreipiau..
Privaciai kai ėjau dabar pirma karta, tai daktaras sakė, kad turiu papasakoti viską, net jei del kažko yra gėda, ar nedrąsu, viską apsoliuciai kitaip negalės man padėti. Realiai paskyrė vaistus, po dviejų savaičių turėjau nueiti pasižiūrėti ar nėra šalutinių poveikiu, liepė užsirašyti į psichikos sveikatos centrą, ten sakė yra ir dienos stacionaras, įvairios veiklos, psichologai, pas psichologą nuėjau karta, kažkaip po to karto taip lengva tapo, net nežinau, iš tiesų po to pokalbio realiai ir supratau, kad nebemyliu savo vyro, kad ten viskas per emocinę prizme matuota ir žiūrėta buvo, iš tiesu man būtent tokios pagalbos ir reikėjo, nors aš ir turiu su kuo iš šalies pasikalbėti, realiai tie žmonės nesupranta..
Kad ir dabar geriu vaistus, pasisakiau draugei tai ta sako, priprasi, busi priklausoma, ar tau to reikia...
O šiandien kažkodėl atsikėliau su šypsena, ryte nuvažiavau, pasidariau pedikiūrą, nuėjau į soliariuma, seniai sau kažko nebuvau leidus, net ir jei leisdavau tai jokio džiaugsmo neteikdavo, šiandien kažkokia kitokia diena :))