Sunku, kai smegenis spaudžia visų kitų nuomonės apie vaiko lytį. Kol kas autorei gal sunkiau "atsikirsti", nes pati to vaikelio dar "nepažįsta".
Atsimenu, kai aš pirmagimio laukiausi, na, supratau, kad kūdikėlis mano pilve spardosi, kad jisai yra mūsų abiejų su vyru, kad rūpinsimės, mylėsim ir t.t., bet realiai jisai dar toks "ateiviukas" buvo, nežinojom, nei koks jo charakteris, nei kaip jis tiksliai atrodo, tiesiog jo dar visiškai nepažinojom... Va, jau kai gimė, tuomet, pamatėm realų mūsų vaiką, kaip jis atrodo, kaip raukosi, kaip šypsosi, koks jo charakteris, viskas su laiku atsiskleidė. Vėliau jau tiesiog nebeįsivaizduoji, kad vietoje jo kažkoks kitas vaikas galėjo būti.
Kai laukiausi jaunėlio, teisybės dėlei, kol nežinojome lyties, labai tikėjausi mergaitės. Kai genetikė pasakė, kad lyg ir mato berniuką, pakeliui namo nuverkiau posmą, su vyru daug šnekėjau apie savo baimes, kad va, abu berniukai, neturėsiu kai užaugs su jais bendrų veiklų, išeis pas žmonas, nebeskambins, nebenorės drauge leisti laiko ir t.t. (nes tokius pavyzdžius dažniausiai matau savo aplinkoje). Vyras nuramino, kad ne nuo vaikų lyties priklauso, kiek artumo ir bendravimo bus ateityje, o nuo santykių, kuriuos su jais sukursim, ir pamažu nuramino. Kai gimė jaunėlis, nebeįsivaizduoju, kad jis galėjo gimti mergaite. Berniukas, bet toks švelnus, rūpestingas, užjaučiantis, priešingybė savo broliui
Brolis irgi rūpestingas, bet fiziškai to neparodo, neateina apsikabinti, jeigu pasikviečiu pati prisiglausti, tai pradeda muistytis po 5 sekundžių, nepatinka jam. Bet protingas labai, su juo padiskuoti galima, kartais kai pasakys kažką, tai negaliu atsitokėti, kad toks mažas, o jau mintys kokios!
Žodžiu, ką šiuo ilgu tekstu norėjau pasakyti, kad lytis - visiškai nesvarbu. Visi vaikai skirtingi ir savaip ypatingi. Svarbiausia kiek meilės ir dėmesio jiems rodysite, kokius santykius su jais susikursite.
Gims vaikelis ir pamatysite, kad tiesiog negalėjo būti kitaip...