TV
Lietuvių kalba informacijos nelabai radau, nors užsienio portaluose daug straipsnių apie "Gender Disappointment". Kai labai suglumstama, išgyvenamas liūdesys, netekties jausmas ar net depresija, jeigu būsimo vaikelio lytis neatitinka tos išsvajotosios ir norėtosios. Kiek skaičiau ir domėjausi, tame tikrai nėra nieko blogo ir savo jausmus patariama įvardinti. Tad man įdomu, ar teko jums susidurti su tokia situacija? Kaip su tuo kovojote?
Mano istorija - jau turime berniuką. Su šiuo nėštumu buvau įsitikinusi, kad laukiuosi mergaitės, nes labai anksti pamačiau teigiamą testą, skirtingai nei su pirmuoju, pykino ir neturėjau jėgų. Maniau - va, va, mano nuojauta neapgauna, mes tikrai turėsime mergaitę. Visada svajojau turėti mergaitę, dėl to įsivaizduojamo mūsų kuriamo dukters ir motinos ryšio. Vyras irgi norėjo mergaitės, nes įdomu būtų užauginti ir berniuką, ir mergaitę. Dariausi ankstyvus genetinius tyrimus ir kai vakar atėjo atsakymas, jog rizikų nėra, o lytis berniukas, labai susigėdau, nes pradėjau verkti pasikūkčiodama. Ir verkiau ne iš džiaugsmo, kad vaikelis sveikas, o iš liūdesio, kaip mano intuicija šitaip apgavo. Ir, neslepsiu, vis dar užeina verkimo banga, nes suprantu, kad turbūt gyvenime neteks auginti mergaitės. Žinau ir kad tikrai mylėsiu būsimą kūdikėlį ir lytis nebūtinai reiškia kažkokio konkretaus savybių rinkinio. Bet graudina būtent tas praradimo jausmas - vaizduotėje nupieštos mergaitės, lyg ją būčiau iš tiesų praradusi.
31sav patekau su priešlaikinio gimdymo simptomais. Padare echo sako neee tikrai merga bus 
Nepergyvenkit. Svarbu kad butu sveikas ir laimingas vaikas. 
Planuojam dabar antra vaika, jau vaiduokliuka maciau teste 😍 vyrui knysau prota noriu berniuko 
