Matau, kad labai sena tema. Bet gal pavyktų atgaivinti. Mano tėvas buvo alkoholikas. A.a. jam. Mirė prieš savaitę. Situacija tokia, kad mano tėvai išsiskyrė daugiau nei prieš 20m. Dar buvo bandymų ten kažką taikytis, bet jis vis gėraudavo, o ir kitą moterį turėjo, su ja vaiko susilaukė. Bet ne tame esmė. Esmė - kad jis buvo alkoholikas. Po skyrybų jis sukūrė naują šeimą, toliau gėrė, bet ot, buvo toliau nuo mūsų ir buvo ramu (seniai mamos buvom prašę, kad paleistų jį, ilgai tempė gumą). Bendravimas su tėvu vyko daugiausiai telefonu, paskambindavo, kai negerdavo, o kartais ir aš pataikydavau paskambint, kai blaivas. Susimatydavom kartą ar du per metus (jis atvažiuodavo specialiai arba jei su kokiu reikalu į mūsų kraštą važiuodavo, tai prasukdavo tuo pačiu. Iniciatyvos nerodė per daug, bet ir mes, vaikai, nesisiūlėm jam. Dabar, paskutiniais metais gėrė labai daug ir tie gėrimo intervalai ilgėjo, o negėrimo labai trumpėjo. Atvirai pasakius, realią situaciją sužinojom tik po laidotuvių, nes nei ta jo žmona, nei sūnus iš antros santuokos nieko nepasakojo. Mes nustojom kištis jau seniai, nes buvo bandymų kalbinimų važiuoti gydytis ir pan. Paskutiniu metu aš jau net nieko nebesakydavau jam, jei paskambinu, o jis girtas. Pasisveikinu, paklausiu, kaip gyvena, kažką bendrai papasakoju apie save, vaikus ir viso gero. Nemalonu būdavo. Anūkų nevežiau jam, nes bijojau, kad tolimą kelią atvažiavę rasime girtą... O bet tačiau... Dabar, kai žmogus numirė, tiek ramybės nerandu. Gal reikėjo daugiau domėtis jo gyvenimu, nuvažiuoti, aplankyti - juk tėvas, juk turi priklausomybę, apie kurią žinojau, juk ne dažnas pats kreipiasi pagalbos, gal reikėjo vėl pasiūlyti pagalbą, dar padrąsinti, paskatinti kreiptis kažkur... Gal to moralinio palaikymo kaip tik ir trūko jam.... Kaltų ieškau, galvoju, o jei ta jo žmona būtų pasakius, kad bėda tokio dydžio, jog jis jau ir ligoninėj gulėjęs kad jį atgaivint reikėjo... Ir dabar prieš mirtį labai daug gėrė. Nuo lapkričio 1 blaivios dienos nematė, jau jam turėjo būt labai blogai. Brolis skambino per kūčias, dar jį bandė paprotinti, tai jis teatsakė, kad jam labai blogai, jis tą supranta, bet neturi kur dėtis, turi taisyti sveikatą. Aš paskambinus tepasveikinau ir nieko nepasakiau... O po naujų metų kelioms dienoms praėjus parašė tėčio sūnus iš antros santuokos, kad tėvas ligoninėj dėl plaučių uždegimo (bet nepasakė, kad jį be sąmonės išvežė iš namų, nes jau traukuliai prasidėjo, ir kad visą savaitę jau iš lovos nesikėlė, nes sveikatos neturėjo, nebevalgė...). Atrodo, būtų sakę, būtume darę, važiavę, gelbėję.... o dabar... viskas visada gerai... Iš principo tėvas kaip žmogus buvo geras, nekvailas. Niekada prieš mus rankos nekėlė, jei pagalbos prireiktų, žinojom, kad padės. Taip dabar sąžinė purto. Vat ir galvoju, ar čia koks alkoholiko vaikų sindromas, kai visad jautiesi kaltas 🤔 Bet dievaži, kaip alkoholis griauna gyvenimus, šeimas, žmones....
Vaikas
