JulijaValentinov parašė:
Moterys dažnai pyksta net tada kai vyrai lekia padėti mamoms. Jau traktuoja kaip kišimasi anytų į šeimą. Ir tikrai dažniau būna iškeltos panikos moterų iš nieko. Ta…
O kada vaikas pakankamai užauga, kad galėtų pats priimti sprendimus savo gyvenime? Gal kai patys tampa tėvais ir moko, auklėja, augina naują žmogų? Ar tik suėjus 18 metų? Ar sulaukus 16, kai oficialiai jau tampi atsakingas už savo veiksmus? Kada gi tas laikas sustoti mokyti ir patarinėti? Ar jis niekada neateina ir žmogus sulaukęs pvz 60-ties ir užsiauginęs savo 3 vaikus vis dar nepakankamai suaugęs, kad pats be mamos patarimų priimtų sprendimus, kurie lemia jo gyvenimą ir santykius? Mes juk nesam šablonai, mes - atskiros individualybės su savais norais, pomėgiais, požiūriu, mąstymu. Kiekvienas ankščiau ar vėliau susikuriam mintyse preliminarų planą kokio gyvenimo norim ir to siekiam.
Pavyzdya iš šeimos. Mamai mano virš 60, močiutei - netoli 90. Guvi, pati savim pasirūpina, adekvati ir t.t. bet kartais jau nesuveda pasakojimo į vieną, tenka kartoti kelis kartus ir aiškinti ką vienas ar kitas reiškia. Bet ji vis moko mano mamą, savo dukrą, kuriai virš 60 metų, užsiauginusi 3 savo vaikus, pasistačiusi du namus, savo laiku pasiekusi karjeros aukštumų. Bet, kaip močiutė sako jai 'tu privalai manęs klausyti, nes aš turiu daugiau patirties'. Čia, visų pirma, ginčytinas klausimas. Močiutės patirtis baigiasi ties savo miestelio riba. Tuo tarpu mano mama keliavo į užsienio šalis, sutiko daug žmonių, užėmė ganėtinai aukštą postą pareigose. Močiutė - praktiškai visą gyvenimą dirbo pardavėja savo mažam, neturinčiam nė 20 000 gyventojų, miestelyje.
Kitas reikalas. Mamai verdant pvz košę, močiutė kaskartą ateina ir 'ne į tą pusę gi maišai, dujas per smarkiai atsukai, ne ant tos ringės padėjai..' mamai neklausant, čiumpa šaukštą iš rankų ir maišo pati, perdėjusi ant kitos ringės ir prisukusi dujas. Na, pasakykit man dabar, ar tikrai moteris virš 60-ties nesugebėtų košės išvirti be mamos priežiūros, pamokymų ir patarimų?
Mama su vyru statė namą, močiutė - per didelis, per daug aukštų, ne toj vietoj, daržas per mažas, dabar jau per didelis, kam taip išdidinai, kokios dažytos sienos?! Tik tapetai!'. Išsiskyrusi nusipirko butą. 'Kam tiek kambarių, vieta negera, į darbą nepatogu (darbas buvo už 7 minučių ėjimo), aukštas netinkamas (trečias iš 5, kaip žinia - optimaliausias), ir t.t.
Statėsi kitą namą. Vėl viskas netinka močiutei. Pradedant vieta, baigiant interjeru. Na bet ar ji ten gyvens? Jai gražu tai kas buvo madinga 1950-taisias, nes ji taip įpratusi, nieko kito nemačiusi. Mama mačiusi daugiau įvairesnių interjerų, galų gale ir pasirinkimas didesnis šiais laikais. Kur naudinga ta močiutės patirtis, kuri baigiasi ties jos miestelio riba?
Jei prieš 50 metų buvo madingos skrybėlės ar ir mes privalom jas nešioti, nes mūsų mamoms gražu? Ar visi turim dabar būti ūkininkai ir dirbti kolūkiuose, nes tai buvo prestižinis darbas savo laiku? Ar reikia nuvertinti IT specialisto profesiją, kuri šiais laikais yra neįtikėtinai paklausi ir tekėti už autobuso vairuotojo, nes 'nu kas ta mirganti dėžutė, va vairuotojas tai oho koks vyras'? Kasdien viskas keičiasi. Kai mūsų vaikai užaugs ir sakysim 'reikia pasigooglinti tą ir aną', mūsų vaikai sukrizens ir sakys 'pff, koks dar googlas, mikroschemos galvoje gi yra'. Paskutinį šimtmetį labai daug naujovių ir proveržių technologijų, interjero, socialinėse ir, praktiškai visose srityse..
Taigi, kada mes pakankamai užaugam ir galim be tėvų patarimų ir kišimosi, spręsti patys? Kur su kuo gyventi, kiek vaikų turėti, kur dirbti, ką rengtis ir t.t. kada?







