Sveikos, kaip čia tylu! Parašysiu savo naujienas – gal kas turės kokių įžvalgų, ar čia viskas normalu. Aš jau nebekreipiu dėmesio, bet gal visgi klystu 
Atsiprašau iš anksto – istorija ilga, tad ir tekstas bus ne trumpas.
Organizuojame vaiko krikštynas. Jau prieš kelis mėnesius sutarėme datą su kunigu. Ir pakvietėm svečius.
Nusprendėme šventę daryti mieste, kuriame gyvena mano tėvai – jie daug padeda, rūpinasi, o ir svečius po oficialios dalies galės pakviesti pas save. To uošviai negalėtų ir nėra niekad užsiminę kad turėtume organizuoti arčiau jų. Patys gyvename užsienyje. Vyro giminė – iš kito miesto. Pirmą vaiką krikštijome taip pat, dabar – antras
Kai jau žinojome datą, pakvietėme vyro giminę. Šventę planavome mažą, kvietėme tik pačius artimiausius – gal kiek daugiau nei per pirmąsias krikštynas, taip tiesiog gavosi.
Kai pakvietėme vyro giminę, visi atsakė, kad dar per anksti – nežino, ar galės dalyvauti. Jiem per toli, jie ligoti, seni (Nors, pavyzdžiui, uošvis kitą dieną po tokio pareiškimo važiavo 110 km pasivaikščioti po parkus, bet į krikštynas sakė, kad 160 km – jau per daug.)
Toks dvejojimas įskaudino mano vyrą – jis vis vėl ir vėl bandė su jais kalbėtis, klausinėjo, ar vis tik dalyvaus.
Kadangi nežinojome tiksliai, kiek žmonių dalyvaus, rezervavome restoranėlyje salytę, kuri talpina tik tiek žmonių, kiek jų pakvietėme . Vietos nėra nei daugiau, nei mažiau.
Net vyro mama negalėjo pasakyti, ar dalyvaus, tad vis laukėme patvirtinimo. Klausdavom – vis „per anksti“, negali pasakyti. OK, buvom kantrūs – suprantam, nesvarbu kad mum planuotis sunku, kai pusė žmonių dar neaišku ar atvyks.
Ir štai staiga, šį savaitgalį vakare (apie 20 val.), esam išvykę, bandom migdyti vaikus ne namie, vaikai verkia, o anyta paskambina vyrui, skubu, reikia pakalbėti, ok galvojam nelaimė, pakelia rageli o anyta pareiškia, kad jis būtinai šiandien turi paskambinti tetai Liolei ir pasakyti, kad kviečiama ir jų dukra Noja. Kitaip Liolė neatvažiuos – jiems esą „per toli“, nors į kitus renginius sėkmingai važinėja. Ta Noja – anytos pusseserės dukra,
apie 40 metų moteris, neturinti vaikų, kurią mano vyras vos pažįsta. Aš pati ją mačiau tik vieną kartą, o mūsų vaikai – nė karto.
Tuo metu net anyta dar nebuvo patvirtinusi, ar pati atvyks, bet jau reikalauja, kad šį vakarą mes skambintume tetai ir patvirtintume, kad jų dukra kviečiama. Paaiškinome anytai, kad salė jau pilnai užsakyta, ir Nojos nekvietėme – juk 40-mečiai paprastai su tėvais į krikštynas nevažinėja... Sakome, kad kai (jei) kažkas atsisakys dalyvauti – tada galbūt bus vieta. Bet dabar negalim nieko pažadėti.
Tada anyta bando įtikinti vyrą, kad jeigu jau pakvietėme tetą ir dėdę, tai „automatiškai“ turėjome pakviesti ir jų dukrą. Pokalbis pakrypsta į emocijas – staiga anyta pravirksta, sako, kad ji „pati blogiausia“, „viskas jos kaltė“, "ji gyvatė" nors vyras nė tono nepakėlė ir nieko nekaltino tik aiškino kad kvietė tik tetą ir dėdę ne jų dukrą.
Mėginame paaiškinti, kad jei tik kas nors atsisakys – tikrai galėsime pakviesti Noją. Bet, tiesą sakant, mes nenorim jos kviesti – ne dėl kažko asmeniško, bet tiesiog tai privati, artima šventė, su labai ribotu žmonių skaičiumi. Pakvietėme tik artimiausius, o ji – tolima giminaitė, kurios net vyro tėvai praktiškai nebemato. Ir čia akivaizdu – anyta ją jau pati pakvietė, nes kitaip nebūtų tokio samišio ir skubos. Sako nemiegos dabar teta naktį jei nepaskambinsi.... o kai mes prašėm pasakyt ar dalyvaus ar ne šventej tai visad per anksti prašom atsakyt. Net dabar sakė vyras: o jūs su tečiu ar dalyvausit? Anyta: mastom teigiamai. Vyras: nu ką tai reiškia ar planuojat atvažiuot? Antyta: vaiklei negaliu atsakyt, žiūrėsim, mastom labai teigiamai, teigiamai....nu WTH
Tada savaitės begy situacija apsiverčia – vyras susiskambina su visa gimine, beveik visi patvirtina, kad atvyks. Labai apsidžiaugėme. Parašiau restoranui, klausiu, gal priimtų dar vieną žmogų – nes iš esmės vieta skirta 20 žmonių, o mes nuo pradžių turėjome 20 suaugusiųjų + 2 vaikus, tai net taip – jau virš normos.
Dabar laukiu atsakymo, ar mus visus sutalpins.
O tuo tarpu uošvis pareiškė mano vyrui, kad mano vyras atsisako savo giminės...
Ir aš tiesiog nebesuprantu – ar čia aš per daug reaguoju, ar tai tikrai nenormali situacija? Ar normalu, kad mes dabar verčiami kviesti žmogų, kurio nepažįstame, į tokią artimą ir mažą šventę? Kai net kai kurių artimesnių žmonių nekvietėme?
Beje, tos moters tėvus – tetą ir dėdę – vyras pakvietė tik iš mandagumo, nes tėvams jie artimesni. Realiai nei jų nenorėjo kviesti, kaip ir galvojo kad jie tikrai nedalyvaus, bet jie buvo vieninteliai kurie sutiko iškart, labai mandagiai ir net nieko apie dukrą neminėjo, dėl to jos ir nepriskaičiavom, dar net šnekėjom su vyru kad būtų juk užklausę ar paminėję iškart..
Tai va... Kažkaip jaučiamės lyg būtume blogiečiai, kad nenorime kviesti tolimos giminaitės. Ar čia normalu? Ar aš tiesiog perdedu?
Ar normalu kad anyta pati pakvietė ta savo dukterecia? Ir vietoj to kad atvirai pasakytu mano vyrui va sitaip suka uodega vaidindama vargse o mes esam blogieciai vel...
Ir dar – nuo pat pradžių jautėmės lyg kažkam būtume skolingi, lyg kvietimas į šventę būtų prievolė, o ne džiaugsmas... O dabar, kai jau visi sutinka atvykti, atrodo, kad tik po ilgų kalbinimų...
TV
sitiap arsiau uosvis sneka 
