Rasau noredama issikalbeti ir isgirsti nuomoniu.
Su vyru kartu esame 12 m. Daug visko buvo, bet viska atlaikeme, turime vaikuti.
Pastaraisiais metais jauciu, kad santykiuose kaip zmogus "uzgesau". Beveik viena pirmus metus auginau vaika (vyras daug dirbo), tad jam paaugus, norisi susirinkti save is naujo. Nebetiko musu gyvenimo budas (skaniukai, fast food, tingejimas prie tv., skrolinimas telefone ir pan .) - tiek psichologine, tiek fizine prasme. Per visus tuos metus priaugau 30 kg., apleidau daugeli pomegiu, tiesiog - plaukiau pasroviui neiseidama is komforto zonos. Pradejau keisti mastyma - vel grizau prie knygu skaitymo, idomiu filmu ziurejimo, begiojimo, sveikesnes mitybos propagavimo, atgaivinu sena svajone, kuri ne tik padeda uzdirbti papildomus pinigus, bet ir privercia "kaifuoti" nuo to, ka darau. Bet yra vienas bet. Kencia mano santuoka. Nes tarp musu atsiranda nesutarimai, tokia tarsi nematoma trintis. Vyras, kaip ir nori labai mesti svori (abu neploni, bet jam niekada del to nesu priestaravusi, priesingai, nei jis man), klausia patarimu, tariasi del valgio, bet tuom ir sustoja (man pasidaro pikta, nes gaistu ir savo laika, ruosdama sveikesni maista, pasiulydama ka paciam pasigaminti ir pan.), kaip ir nori skaityti knygas, garsiai apie tai kalba, bet tuom ir baigiasi, kaip ir dziaugiasi mano veikla-bet ir komentarais stabdo pasitikejima savimi. Ir man iskilo pastaruoju metu viduje toks klausimas-ar imanoma siekti savo svajoniu (tobulejimo profesineje veikoje, sveikesniame gyvenime) bet ir issaugoti santuoka su pasyvesniu vyru?
Vyro nespaudziu, neverciu, nesiulau nieko daryti, nebent pats paklausia, bet jauciuosi pries ji kalta, kad noriu savo gyvenime keisti, kazka pamatyti, nebenoriu dar 10 metu guleti ant sofos su pica, alumi ar kola rankose. Juolab, yra vaikutis, kuriam norisi rodyti gyvenima, ne tik tingu laisvaikio leidima.
Bandziau siulyti vyrui rasti bendra veikla, kuria galetume uzsiimti dviese arba su vaiku (badmintonas, ekskursijos po Lietuva, tenisas, plaukimas irklente), bet jam niekas neidomu. O man taip viduje norisi su savo zmogumi kazka nuveikti, kartu pasidziaugti nauja patirtimi, kartu planuoti sekancius ivykius, bet atsimusu kaip i siena.
Kartais atrodo, kad santykiu pradzioje mano vyras mane apgaudinejo, nes palaipsniui isitraukeme abu i pasyvu gyvenima. Esame kalbeje ta tema, jam viska esu sakiusi, bet jis tik tyli arba sako "tau reikia tu ir eik".
Santykiuose jauciuosi nesuprasta ir vienisa. Noriu issaugoti seima, bet tuo paciu noriu ir buti laimingu zmogumi, gyventi prasminga gyvenima. Taip pat noriu, kad mano vyras santykiuose jaustusi laimingas, nesijaustu blogai... ☹️
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas








