2015.12.03 15:49 (prieš 10 m.)
aš pati esu tas vaikas is pirmos santuokos.
as ir sesuo - dviese
tecio tikro neturejau, dingo be zinios kai man buvo 4metai, sesei 11men. su pateviu mama susituoke kai man buvo 10, atsiveźe mus i kita miesta uz daugiau nei 300km, neikarto nebuvo kad pasijaustume ne jo vaikai, nuo to momento
po poros metu gime jo biologine dukra- augino mus, tris seses ir visiem, kas paklausdavo ar savo seima pristatydamas sakydavo, kad turi tris dukras.
visada stengdavosi, nieko negailejo, nors gyvenom vidutiniskai finansu atzvilgiu, stengdavosi kad tureciau paauglystej viska ir pan. net geda prisimint pacios pasugliskus priciudus, buvo pasakyta ir kad tu man ne tevas - neaiskink ir pan... bet visada ji vadinau teciu, tetuku... myli anuke be proto, dabar jau ir antraja
gana komplikuoti ju santykiai su mama, toks jausmas kad gyvena del kazkokiu isipareigojimu aplinkai bet ne vienas kitam, bet vistiek - mes esam jo vaikai. galiu pasakyti, kad kiti biologiniai tevai taip vaiku nemyli, kaip kiti pateviai.
ir visos mamos turetu nenerti aklai i kazkokias meiles, bet pirma overtinti, ar vyras sugebes mylet, pripažint jos vaika ir tik tada galvot apie save. taip jau yra. nieko baisiau turbut neta vaikui nei jaustis nereikalingam, neleisciau to savo vaikui