TV
Sveiko, man įdomu kaip jus pasveikino artimieji (vyras, seneliai, broliai/seserys) vaikučių gimimo proga?
Prieš keletą metų gimdžiau pirmoji giminėje, taigi į pasaulį atėjo pirmoji anūkė visiems seneliams, pirmoji dukterėčia ir pirmoji proanūkė 
Tikrao dėmesio sulaukiau labai daug - jau pirmomis savaitėmis seneliai aplankė, apdovanojo auksais. Po kelių savaičių mano mama grįžo iš užsienio su kalnu drabužėlių ir kitos vaikiškos technikos. O patėvis apskritai buvo pametęs galvą dėl anūkės (net ir netikros). Įvairiausius žaislus pirko net ne pagal amžių, o metais į priekį.
Mano močiutė, dukrai padovanojo savo mamos rožančių. Tas rožančius turi savo istoriją - buvo nukeliavęs iki Australijos, kur močiutės tėvai pabėgo prieš karą ir po prosenelės mirties grįžo į LT. Tai pati brangiausia dovana. Ateityje jis turėtų atitekti kitos kartos šeimos moteriai ❤
Dabar gimus antrai dukrai, sulaukiau labai gražaus dėmesio iš kolegų ir draugų. Grįžus iš gimdymo namų pirmas savaites kurjeriai dovanas pristatinėjo po tris kartus per dieną 🙈🙉🙊 Man toks dėmesys labai patiko Atrodė, kad visas pasaulis švenčia vaiko gimimą 
BET... deja seneliai anūkės gyvai dar nematė. Laikomės karantino. Mūsų tėvai dirba fabrikuose, kur į susirgimus žiūrima pro pirštus. Vieni seneliai šiuo metu serga Covid 
Tai iš šeimos narių sveikinimų sulaukėm telefonu.
O mano pačios mama (patėvis a.a.) nuo mūsų atsiribojo. Žino, kad turi naują anūkę, tačiau neparašė net sveikinimo žinutės. Baba (mamos mama), taip pat laikosi tokios pačios pozicijos.
Aš, dabar būdama dviejų dukrų mama, neįsivaizduoju, kad galėčiau turėti savyje tiek pykčio ir abejingumo, mano dukroms susilaukus vaikų. Atrodo viską mesčiau ir bėgčiau į pakalbą.
Na, o kaip su vyrais? Mano draugės iš savo vyru gavo po auksinį žiedą už kiekvieną pagimdytą vaiką. Aš gavau gėlių. Kažkaip tikėjausi ir pati, lad vyras panašiai pažymės vaikų gimimus, bet ne. Tai po šios dukros gimimo pasikalbėjom, ko tikėjausi ir kad šiek tiek nusivyliau, nes jaučiuosi neįvertinta. O gyvenime, daugiau nieko didingesnio nebesukursime.
IR! Mane labai nustebino ir privertė susigėsti nuoširdus vyro atsakymas. Tiksliai nepacituosiu, bet mintis buvo tokia "Kai laukeisi ir gimdei aš jaučiausi taip, lyg tai vyksta ne su tavimi, o su numis abiem. Aš taip visa esybe įsitraukiau į visus procesus, jog tikrai nepagalvojau, kad tai tik tavo vienos "darbas"". Tada aš perverčiau atmintį ir iš tiesų, viso nėštumo metu buvau apsupta jo globos. Jei reikėdavo, galėdavau jį naktį kelti, kad man vandens atneštų. Jis pilnai perėmė rūpinimąsi buitimi ir pirmagime. O kai pagimdžiau, tai pirmą mėnesį, kaip princesė tik piršteliu dirigavau kas turi būti padaryta, o mano pačios darbas buvo kuo daugiau ilsėtis ir rūpintis žindymu. Tikriausiai tai ir yra didžiausia dovana, kad savo dukrai, kai ji klausia kaip reikia išsirinkti gerą vyrą (šešemetės rūpesčiai 🤦♀️), galiu drąsiai pasakyti: "žiūrėk, kad būtų kaip tėtis" ❤
