Sveiki, norejau paklausti patarimo gal net nepatarimo o nuomoniu, nes apie tai negaliu su niekuo pasikalbeti o viduje laikyti viska labai sunku.
Taigi... Viskas prasidejo tuo kad buvom labai geri draugai, puikiai sutarem, apie viska kalbejomes, galejom visada kartu leisti laika bet kaip draugai,visi mane kad mes pora ir kiekvienas neigimas aplinkiniams sukeldavo tik juoka,del to leidom jiem taip manyti nors buvom tik draugai.Jis mylejo kita,as tai zinojau,mes kalbedavomes apie jo santykius,porblemas bet atsitiko taip kad jis issikyre,kentejo nes mylejo ir tada atsitiko taip kad mes pradejom bendrauti ne tik kaip draugai pradejom ir miegoti kartu bet to niekam neafisavom ir pasekoje pastoviu susibegimu as pastojau, jis man siule valima darytis, prase negadinti jam gyvenimo bet as nesutikau, po keliu dienu jis pradejo bendrauti lyg niekur nieko kad augintsim vaika,kursim seima, del tewu zyzimo apsizenijome,atrodo tureciau buti laiminga nes supratau kad ji visa laika mylejau, bet zinau kad jis manes nemyli(garantuoju kad buvus tebemyli), kad laukia tik vaikelio bet niekada nepaglosto pilvo, nepaklausia siaip kaip jautiesi apart po daktaru vizito tik isgerusiam reikia meilumo,jam vaikas viskas o as atsumenti. Mes tiesiok vaidinam seima kuri ale laiminga ir laukia kudikio, bet supratau viena kad as nenoriu gadinti gyvenimo jam, pakankamai sugadinau ,jis manes nemyli o prievole laikyt sale nesinori, nenoriu pati gyventi taip kad nori apkabinti vyra,pabuciuoti bet negali nes nezinai kaip jis sureguos ar neisjuoks.Ko santykiai istiesu geri noriu ji paleisti tik nezinau kaip, bijau kalbetis nz kaip uzvesti tema(jis uzsieni siuo metu).Tiesiok kaip pradeti sneketis, nes ta vaidyba per gerklia lenda idealios seimos del kitu akiu,tuoj mazylis turi isvysti pasauli tada manau bus sunkiau paleisti nei dbr








