Sveikos, atėjau pasidalinti ir savo patirtimi. Ji kiek liūdnesnė..
Kūčių išvakarėse sužinojom, kad laukiamės. Iškart po švenčių nuvykau echo. Na pagal ciklą turėjo būti 6sav, pagal echo parodė 5. Gydyja pasakė, kad dar anksti, nieko nematom, tik puslytę. Nuvykstų 8sav, echo rodė 6sav. Pūslytė tuščia, gydytojos žodžiai - nesivysto. Man nervai, panika, ašaros. Susirandu kitą gydytoją, kad tikrai įsitikinčiau. Ji kartoja tą patį. Na ką laukiame persileidimo... 4sav nieks nevyksta net neteplioja. Mane išsiunčia operuotis, atlikti abraziją.
Išoperavo, prasidėjo nežmoniški skausmai, kraujavimas nesiliovė. Po savaitės nuvykstu į priėmimą, kad patikrintų nes jau negaliu iš skausmo kentėti. Apžiūrėjus, pasirodo neišsivalė, liko likučių. Ant rytojaus kartojam operaciją. Dar vieną abraziją. Negana to, histologinio tyrimo atsakymas - dalinė pūslinė išvisa. Džiugina tik tas, kad jau po pirmos operacijos HCG nukrito nuo 44000 iki 322...
Psichologinė būsena yra tragiška, niekam nelinkėčiau. Dabar HCG tikrintis kas savaitę iki kol bus 0, kai bus 0 tuomet dar tris kartus kas savaitę ir jeigu nekyla, 4 kartus kas mėnesį. Jeigu kyla, turi siųsti į onkologinį, kad paskirtų chemoterapinius vaistus, nes gali suvėžėti.
Labai norim vaikelio, mums būtų pirmagimis... didelės akys iš baimės ir krauju srūvanti širdis, kad vaikelio mes taip ir neturėsim. Vyras labai palaiko, sako jog pirmoje vietoje jam esu aš ir jei neturėsim būsim laimingi kartu, bet taip norisi to mažo didelio džiaugsmo...







