Man sunku suvokti, kaip nežinančios pilnos situacijos, visiškai nepažįstamos moterys, užsipuola ir pačios prisifantazavę kaltina kažkokiais nebūtais dalykais! Mielos moterys, nespręskit pagal save. Jei jūs meilę ar ryšį su žmogumi įsivaizduojat tik kyšt myšt, ir sutikusios vyrą lekiat tiesiai į lovą kojas skėst, nereiškia, kad visos moterys taip daro.
Dėl psichologo. Esu kalbėjusi su keliais, ne tik dėl buvusio, apskritai yra tekę lankytis, išsivalyti smegenis. Man pasakė "džiaugtis reikia, kad kažkas šiuolaikinėj visuomenėj dar sugeba taip giliai ir stipriai mylėti, o ne ligų ieškot".
Visų pirma, su vyru kartu esam 8-ti metai. Su buvusiuoju intymumo neturėjom daugiau nei 10 metų, nes paskutinius, tuos 5-tuosius metus jis sėdėjo. Net apsikalbinti negalėjom, apie seksą nė kalbėti nėra ką. Kai mes susipažinom jis nebuvo nei recidyvistas, nei nusikaltėlis, nei tas, kas yra šiandien. Jis buvo įsimylėjęs paauglys. Po kalėjimus blaškytis pradėjo kai jau kartu buvom daugiau nei tris metus. Tada jis pirmą kartą sėdo. Ir laukiau. Meilė ar "geras pasidulkinimas ir buities nebuvimas" nedingo. Mėnesių mėnesius kantriai laukiau kol vėl galėsiu prisiliesti prie mylimo žmogaus.
Ir buitis buvo, aiškiai rašiau, kad mėnesius būdavom kartu. Tai kaip galvojat, tik romantiškai už rankučių susikibę parkeliuose vaikščiojom? Mes gyvenom kartu. Maisto ruoša, skalbinių džiaustymas, tvarkymasis, apsipirkinėjimas, galų gale rutina, visą tą turėjom. Pinigėlių užsidirbdavo kapodamas malkas, rinkdamas akmenis, padėdamas tėvų draugams smulkiais darbeliais, nelegaliai lentpjūvėje ir t.t. Tiek mano, tiek jo tėvai padėdavo finansiškai kiek galėjo. Mano mama labiausiai pergyveno, kad nepastočiau tokia jauna, saugojomės. Palygint nekvaili buvom. Bet čia ne apie tai.
Kai buvau studentė ir sutikau dabartinį vyrą. Jis buvo keli mėnesiai po skyrybų su sužadėtine. Tai jis buvo tas paliktas su sudaužyta širdim. Guodėsi man (taip, dūsavo!) aš išklausydavau. Pasipasakodavau apie savo buvusį. Žino vyras viską. Ir apie susitikimus, ir apie žinutes, ir apie pokalbius telefonu. Net ir pastarąjį kartą (tą vienintelį!) kai ieškojau buvusio. Pasakojau vyrui apie nuojautą, apie tai kaip jaučiuosi. Nieko neslepiu, nes neturiu ko slėpti. Manau, kad tikroji problema yra tada kai kažkas nutylima... Iš pradžių, dar santykių pradžioj, nesuprato to bendravimo, kadangi kaip minėjau pats išsiskyrė skaudžiai. Tai jis vengė ir vengia iki šiol savo buvusios. Kadangi jie ilgą laiką kartu buvo, turi daug bendrų draugų. Kiek kartų mes nedalyvaudavom susitikimuose, nes jis nenorėjo vien todėl, kad ten jo buvusi. Aš aplamai nesuprantu tokių dalykų. Po skyrybų tas žmogus niekur nedingsta, jis toliau gyvena, egzistuoja, pasaulis nėra toks jau didelis, visada yra tikimybė sutikti, nereikia to paniškai bijoti. Buvusieji, buvusios tai lygiai tokie patys žmonės kaip aš ar bet kuri iš jūsų, jie vaikšto ta pačia žeme. Ir nieko čia baisaus. Vyro nekankinu ir nelaikau nelaimingo. Esu visiškai atvira su juo, jei jis jaustųsi nemylimas ir nelaimingas, nebūtų manęs vedęs ir šeimos kūręs, nemanot?
Manau, kad kiekvieną žmogų mylim savaip. Viename žmoguje mylim humoro jausmą, kitame ramybę, trečiame spontaniškumą... o su kai kuriais žmonėmis tai yra ne meilė, o kažkas daugiau, aukščiau... Yra vaiko ir mamos ryšys. Jis neįveikiamas, nesunaikinamas, ir, pasijuokit, telepatiškas. Manot negali būti kažko panašaus su asmeniu, kuris neišlindo iš tavo gimdos? Gal tai ne "meilė", nes "meilė" yra tik žodis, skirtas apipavidalinti ryšį su žmogumi. Tačiau juk ne viską galima žodžiais nupasakoti. Kartais pabandai ir gaunasi, kaip kažkuri rašė, telemunda presenta.
Žmogus jis geras. Man, su manim, dėl manęs. Draugai, šeima ir nepažįstamieji paprašę pagalbos visada sulaukdavo. Jis jautrios sielos asmenybė pasirinkęs netinkamus draugus ir nesugebantis susitvarkyti su savo vidiniais demonais.
Kažkuri klausė ar tas ryšys trugdo. Žinot, per visus šiuos metus apsvarčiau daugybę variantų. Jei būčiau su juo taip ir likusi, koks gyvenimas galėjo būti? Taip, greičiausiai, vieniša mama laukianti vyro, kuris kalėjime arba "dirba" ir nežinai ar šiandien grįš namo. Gal tiesiog vieniša moteris, laukianti vyro. Šitą sunku įsivaizduoti, dabar jau neįsivaizduoju gyvenimo be vaiko. Bet. Gal vaiko nebūtų? Gal būtų, bet kitoks? O gal keli? Kaip tai pakeistų mane? O gal ta mano meilė būtų pasikeitęs, susitvarkęs gyvenimą ir būtume normaliai gyvenę? Kaip jis būtų pasikeitęs, koks jis galėjo būti? Bet ar tada tokį jį būčiau mylėjusi? Gal būčiau jį mylėjusi protu? Bet ar tada būtų tas ryšys, kuris yra dabar? Viskas būtų kitaip, kitur, su kitu žmogumi? O gal kitaip, bet su tais pačiais žmonėmis? O gal taip pat, bet žmonės kiti? O gal nesikeistų niekas? Bet šiandien yra šiandien. Ryšys yra, trugdo ar ne. Labai smagu ir džiugu už moteris, kurios yra kartu su tais vyrais. Norėčiau, kad visi žmonės pajaustų tą artumą, ryšį ir vienybę su kitu žmogumi. Tai - neįvardijami jausmai.
Nejaučiu jo draugei neapykantos. Kodėl turėčiau? Aš ją nei pažįstu, nei ji man ką blogo padariusi, nei ką apie ją žinau. Buvo pikta, kad ji jį izoliuoja. Pasirodo, kad ji ne tik mane užblokavo, bet ir daugiau žmonių iš jo kontaktų.
Na, o man tereikėjo moteriškai išsipasakoti, mėgstu rašyti tai ir parašiau. Savotiška terapija. Prašom, mėgaukitės - skaitykit tarp eilučių, ko neparašiau, darašykit pačios, o tada toliau mane smerkit už savo pačių mintis.