TV
Sveikos, čia rašau turbūt tiesiog norėdama išsipasakoti... Kartais apima labai trigdantys jausmai, nesuprantu kas su manim darosi, daugiau nei 15 metų esu siaubingai sutrikusi...
Istorija tokia, kad turbūt kaip ir dauguma mūsų, turiu paauglystės laikų meilę. Vienos laikui bėgant iš jų tik pasijuokia, kitos prisimena su nostalgija, trečios pamiršta... Na, o aš vis dar palaikau su juo ryšį. Tas ryšys kažkoks... telepatinis. Pačiai kvailai skamba. Bet nerandu kito žodžio... Labai neišsiplėsdama pasakysiu, kad kartu buvom maždaug 5-rius metus. Vienas kitam buvom pirmosios tokios stiprios meilės. Kai tik būdavo galimybė visada būdavom kartu, dienom, savaitėm, mėnesiais. Negalėjom atsiplėšti vienas nuo kito. Išgyvenom kartu daug, tiek šilto, tiek šalto. Buvo svaiginančių akimirkų, bet buvo ir ašarų. Susipažinom internetu, nes tuo metu gyveno užsienyje. Metus laiko bendravom virtualiai, kol sugalvojo savaitei atvykti į Lietuvą. Atgal nebegrįžo. Per tą laiką kai buvom kartu yra ir kalėjime sėdėjęs kelis kartus, laukdavau. Ką daugiau gali daryti įsimylėjusi paauglė... Kai baigiau mokyklą, jo šalia nebuvo - sėdėjo. Išvykau į kitą miestą studijuoti. Bet vis atrodo likimas suveda. O gal mes patys pasąmonėje kviečiam vienas kitą... Vis parašydavo laišką, paskambindavo, susirasdavo internete. Aš niekada jo neieškojau, nes jis keisdavo numerius kas kelias dienas, nežinojau kur jo ieškoti. Bet visada jį jaučiau ir jaučiu. Kaskart kai jį paleisdavo į laisvę aš jį sapnuodavau. Sapne jausdavau laisvę, lengvumą, džiaugsmą. Ryte pabudusi visada žinodavau ką reiškia sapnai ir kad greit paskambins pasidžiaugti laisve. Išlikom draugais. Kartais lankydavau jį kalėjime.
Būna jog tiesiog žinau, kad šiandien paskambins ar parašys. Visą dieną atrodo girdžiu skambantį telefoną. Ir visada paskambina ar parašo. Visada.
Kai būdama studente pradėjau susitikinėti su dabartiniu vyru, jis pavydėjo ir liūdėjo, bet kaip pats sakė, šaunuolė, kad tiek pasiekiau, ir kad nenori trugdyti man ir temtis kartu. Pats supranta, kad jam sunku išeiti iš tos aplinkos, kuri jį supa. Net kai apsigyvenom kartu su dabartiniu vyru, vis susiskambindavom, kai grįždavau į senąjį miestelį, jei jis būdavo laisvas, visada susitikdavom. Kad ir prabėgom pasisveikinti, arbatos mieste atsigerti, tiesiog pamatyti, užuosti vienas kitą. Nors sekundę.
Keistų jausmų ir įvykių yra buvę. Dar ir šiandien nesuvokiam kas ten buvo kai kartą negalėjom nei susitiktim, nei susiskambinti. Bet žinojau, kad jis laisvėje. Jis žinojo kur aš. Ir kai po gero mėnesio susitikom aš jam pasakojau sapną. Sapnavau mus, pas bendrą draugą, sėdinčius kambaryje ir šnekančius. Jis nustebęs žiūrėjo į mane ir kai sakau:
- O tada tu sapne pasakei ...
Ir jis pasakė tai, ką sakė sapne! Pasirodo, mes tą pačią naktį sapnavom tą patį sapną... Atrodo, jog kalbėjomės sapne...
Kai pavyzdžiui susipykdavau su dabartiniu vyru ar jausdavausi liūdna, jis kaip lietus iš giedro dangaus, man paskambindavo ir sakydavo "staiga pagalvojau apie tave ir liūdna pasidarė. Viskas gerai?"
Kai visai neplanuotai ir netikėtai sugalvodavau, kad būsiu senajam miestelyje, jis vėl paskambindavo iš niekur nieko ir paklausdavo gal pavyktų susitikti... Iš kur jis žinodavo? Aš net neužsimindavau niekam, tai būdavo tik mano mintys!
Kai paskutinį kartą sėdėjo, kartais dirbo mieste kur dabar gyvenu. Jiems leisdavo per dieną kelioms valandoms išeiti pietų, susitikdavom kartais. Sunku būdavo išsiskirti...
Paskutiniu metu jis turi draugę, kuri jam nežinant užblokavo visus mano kontaktus. Negalėjau susisiekti su juo ir negaudavau nieko iš jo. Buvo pikta, kad ji taip elgiasi, bet ir nebandžiau susisiekti. Iš tiesų, pamaniau, kad gal net į gerą. Jis kuriasi santykius. Aš turiu šeimą, vyrą, vaiką. Myliu savo vyrą, esu laiminga, tikrai. Bet tikrai manau, kad galima mylėti ne vieną žmogų... Paskutiniu metu kuo toliau tuo stipriau jį jaučiau. Kažkokia bloga nuojauta, jausmas, nemoku paaiškinti... Kelis kartus jį sapnavau, atrodo net girdėdavau jį, užuosdavau... Mieste jei praeidavo vyras, dažnai atsisukdavau, nes pasigirsdavo jo balsas, užuosdavau jo kvapą, bet vis apsirikdavau. Atrodė ilgiuosi jo taip stipriai, kad net skauda... Kelias dienas nei iš šio nei iš to, pradėdavau verkti, ir apie nieką kitą negalėjau galvoti tik apie jį... Prisimindavau vietas kur būdavom, laiką kai leidom kartu, atrodo net jausdavau jo apkabinimą... Tuo momentu nupurtydavo šiurpas... Atrodė, kad baigiu išprotėti... Prieš kelias dienas neištvėrusi tokio sąmyšio susisiekiau su bendru draugu, papasakojau, kad jo draugė man rašinėjo ir galų gale užblokavo, ir greičiausiai jis net nežino. Paprašiau, kad užsimintų jog noriu su juo pasikalbėti. Po kelių minučių jis paskambino. Pasirodo, tikrai nežinojo ką jo draugė padarė ir nerimavo kodėl neatsiliepiu jam. Papasakojo, kad buvo patekęs į avariją, nieko rimto, tik suspaustas mašinoje buvo. Niekas nelūžę, be sutrenkimų, laimingai baigėsi. Ir visą tą laiką aš jį jaučiau! Kas čia per beprotybė?! Kai pasišnekėjom, tikrai palengvėjo, grįžau į vėžias, baigėsi verksmai be priežasties ir kažkoks minčių užvaldymas...
Jis ne kartą yra sakęs, kad mano jog vėl būsim kartu, tiesiog jaučia. Kai klausdavau kodėl vis atsiranda mano gyvenime, kodėl parašo, kodėl paskambina, kodėl susitikti nori, sako jog labai stipriai traukia kažkokia jėga, kad visu kūnu ir mintim mane jaučia.
Po to kai jau kuris laikas nebebuvom kartu, ne kartą draugai (ir tada kai skambinau tam draugui) yra sakę, kad visko gali būti, kad ateities niekas nežino ir per tiek metų mes vienas kito nepamirštam, vis bendraujam ir tas ryšys kažkoks neįtikėtinas, gal mus suves gyvenimas...
Tuo tarpu aš apie tai negalvoju. Tikrai, nuoširdžiai. Dabar turiu mylimą ir mylinčią šeimą, gyvenimą kokio noriu, santykius, kuriais esu patenkinta. Kai su juo susipykdavom, esu ne kartą bandžiusi nukirpti tą giją mus jungiančią - nepavyksta. Gal ir nenoriu...
Mano paauglystės laikų meilė šiaip yra geras žmogus. Sunku suprasti kaip kalinys gali būti geras žmogus, bet jis toks yra. Sėdėdavo už smulkias vagystes, chuliganizmą, bet su juo visada jaučiausi saugi. Man jis geras.
Gyvenime vadovaujuosi protu. Noriu pastovumo, užtikrintumo. Su dabartiniu vyru visa tai turiu. Ir tikrai jį myliu. Jis, beja, visa šitą žino, manim pasitiki.
Su buvusiu užtikrintumo nėra jokio, jis kitokioj aplinkoj augęs, nesimokė, nedirba, gyvena šia sekunde. Bet kažką mes turim. Kažką.
pati už tokio ištekėjau ir dabar esam be galo laimingi. Labai viskas panašu. Tik kad jis kalėjime nesėdėjo ir aš neturėjau šeimos. Nepavyko susikurti nei vienam jos, nes labai kažkas traukė vienas prie kito. Bet mūsų labai labai panaši. Ir dabar esam kitokia pora. Nesipykstam beveik, nes tas ryšys toks kitoks buvo visą laiką. Kažkas neapčiuomiamo. Kai tekėjau, buvo irgi jis gyvenantis šia minute. O dabar labai daug visko kartu sukūrėm. Kai galiausiai pradėjom būt kartu, po 7 mėn atšokom savo vestuves. Tereikėjo sulaukt tos akimirkos. O va taip kaip jūs, mes prabuvom 8 metus.
kartais tas ryšys tiesiog nesunaikinamas 
