Gabimik, jūs vienintelė, kuri parašėte kažką į temą ir net privertėt susimąstyti bei nubraukti ašarą. Supraskit, kad tų 15-kos metų į forumą nesurašysiu... O labai neišsiplečiant gaunasi kas gaunasi, žmonės dažnai pradeda interpretuoti savaip užpildę, kaip jiems atrodo, trūkstamas vietas.
A ir G, pas psichologus buvau dar iki sutinkant vyrą. Nedaryk skubotų išvadų nežinant 100% visos istorijos.
Nuo pat vaikystės, kiek save atsimenu, man sunku. Beveik niekas manęs nesupranta arba supranta tik kažkurią dalį. Jaučiu tai, ko nejaučia kiti. Matau tai, ko kiti nemato. Žinau tai, ko kiti nežino. Tiesiog mąstau ir pasaulį suvokiu kitaip, kažkaip plačiau. Ilgą laiką bandžiau būti "normalia" ir prisitaikyti. Bet nepavykdavo, tiesiog praktiškai su niekuo šioj žemėj nesusišneku. Su metais darausi drąsesnė, drąsiau ir garsiau reiškiu savo požiūrį, mintis, filosofiją. Sunku, nes žmogaus kalba tiesiog per skurdi tam, kad galėčiau pasakyti tai ką norėčiau. Įdomu, tačiau kuo toliau tuo daugiau atvejų kai pasakius kažkokią savo mintį ar požiūrį, žmonės susimąsto ir pritaria. Matau, kad tikra nuoširdžiai pasikapsto savyje ir tarsi atsimerkia kitos akys...
Ir, Gamibik, iš dalies jūs teisi. Gyvenime buvau priversta anksti užaugti, subręsti ir būti stipria moterimi. Nenoriu plėstis, tiesiog taip susiklostė gyvenimas, kad nuo mažų dienų visada pati už save atsakinga, pati sprendžiu ką kur su kuo ir kada daryti, pati dėlioju plyteles ant savo gyvenimo tako. Dažnai, net nejučia, galiu paveikti žmones savo naudai, taip turėdama galimybę kontroliuoti situaciją. Jei nepavyksta ir kažkas klostosi ne taip, kaip man norėtųsi, būna sunku. Čia greičiausiai yra paslėptas neprisitaikymas prie aplinkos... Kad ir kaip ten bebūtų, giliai širdyje galbūt ir norisi nusimesti tą visą atsakomybę nuo savo pečių, būti maža už nieką neatsakinga mergaite ir imti kaltinti sunkią vaikystę, tėvus ar aplinką dėl savo savijautos. Bet taip neišeina. Neįmanoma nieko nespręsti, nieko negalvoti, nieko nedaryti. Viskas tiesiog savaime darosi. Gyvenimas pats vyksta ir nori nenori, bet tenka priimti sprendimus už kuriuos esi atsakingas tik tu pats.
Dėl tos paauglystės meilės. Ultimatumų buvo, ir ne vienas. Prarasti jo nebijojau. Žinojau, kad niekur jis nedings. Tiesiog kiekvienas žmogus turim savo požiūrį, aplinką kurioje save matom ir manom, kad tik šį darbą mokam geriausiai daryti. Jis manė, kad geriausiai moka vogti ir chuliganiauti. Jis perdaug save nuvertindavo ir manė, kad nebeišlips iš tos duobės, kurioje yra. Bandžiau jam padėti. Kurį laiką stengėsi, kilo. Bet draugai temdavo žemyn. Paaugliui draugai - kone visas pasaulis, o būti po "mergos" padu? Nė už ką! Va ir turim rezultatą.
Nemanau, kad atsarginiu variantu mane laiko. Ne jis priskiedęs, kad "aš tavęs nevertas, bla bla" atsiribojo nuo manęs. Aš nuo jo atsiskyriau. Aš praplečiau pažįstamų ratą, aš išvykau į kitą miestą, aš ieškojau laimės kitur. Turėjau gi galimybę likti ten, kur jis grįždavo. Laukti ir svajoti. Degraduoti asmeniškai. Bet man to maža. Aš noriu augti, tobulėti, mokytis. Ir kai jau susitikinėjau su dabartiniu vyru, jis skambino man prieš pat pasimatymą, o aš ruošiausi ir pasakiau, kad turiu eiti. Pasakė "būk atsargi", ko yprastai nesakydavo, sutrigdė mane. Vėliau jis pamatęs per tv, kad tam ir tam mieste tokio ir tokio amžiaus pora pakliuvo į avariją skambino man klausti ar viskas man gerai. Jo balsas drebėjo. Vaidyba? Kam taip stengtis jei ir taip leipėjau?
Iš tiesų pavargau nuo viso šito "serialo". Pavargau nuo tų jausmų. Emocijų. Siaubingai sekina jausti, kad esu ne viena. Kad visada kažkas šalia. Ir neturėti su kuo pasišnekėti, nes esu ta balta varna. Ne kartą bandžiau jo atsikratyti. Tikrai, nuoširdžiai stengiausi. Ir tą giją nukirpti, ir kontaktus ištrinti, ir negalvojau apie jį, pajautusi skubėdavau prisigalvoti veiklos ir darbų, kad užimti mintis, numerius keisti, adresai ir taip keitėsi. Na visada jis atsiranda mano gyvenime. Sapnų, kad ir kaip norėčiau, nekontroliuoju. Paskutinis kartas irgi buvo toks pat. Bandžiau nukreipti mintis, tą jausmą, ignoruoti. Kol per kelias savaites atsidūriau tokioj padėty, kad vos neišėjau iš proto. Negalėjau su tuo susigyventi, nes tai vis stiprėjo, iki skausmo. Skaudėjo sielą. Jo jo, vėl kliedžiu.
Iš dalies gal įtakos turi ir tai, kad niekada neišsiskyrėm. Tiesiog buvom lyg kartu, lyg ir nebe... Sakėm, kad esam draugai, bet elgiamės kaip pora. Vėliau, kai jau pradėjau susitikinėti su vyru, pradėjau keisti bendravimą, įvardyti, kad mes nebekartu, ir pamažu tas supratimas atėjo. Ne perdieną, pamažu, metų metus "skyrėmės". Rašiau net laiškus, kuriuos deginau, skandinau ir ko tik nedariau... Jokio rezultato. Gal reikia vieną kartą ir su visam išsiskirti? Atsisveikinti visam gyvenimui žiūrint į akis? Ir jo pirmyn, smerkit, aiškinkit, kad čia tik užslėptas noras jį pamatyti.
Vaikas
