Nemokysiu gyventi, pati nežinau ar moku 
O va išsipasakoti yra gerai. Paskaičiau ir pati į prisiminimus panirau 
Tai ir pasipasakosiu.
Turėjau vaikystėje klasioką, kaimyną. rodos tiek mus ir tesiejo. Kartais keistai jis imdavo vakarais man ir pasakmbindavo. Rodos net šnekėti nebūdavo apie ką. vaikai dar buvom 
vėliau jis išėjo mokytis į kitą mokyklą. bet man vis dar kartais kokius 2-3 kartus per metus paskambindavo. Kiek vėliau paauglystėje dažniau sueidavom, bet taip draugų kompanijoje. Kartais jis pas mane nei iš šio ne iš to ateidavo, kartais pasakmbindavo. Drauge eidavom pas mūsų kitą bendrą draugę. šlaistydavomės naktimis, bet chemijos jokios kaip ir tarp mūsų nebuvo. Tiek kad aš ėmiau pastebėti, kad imu kartais ir susapnuoju jį, o jis tą dieną ima ir ateina pas mane. Vėliau išsikraustė gyventi įkitą miestą. Jo tėvas liko čia, taigi jis kartais atvažiuodavo. Kartais atvažiavęs užeidavo. Kartą draugei pasakojau, jog jį sapnavau, o ji man pasakė mačiusi jį šiandien mieste. visa suvirpėjau. Neatėjo, nepasakmbino... Draugė matė mano reakciją, paklausė kas tarp mūsų vyksta. Susimąsčiau. Įsimylėjau? Net nupurtė - ne tikrai ne. bet tas jausmas, kai tu jauti žmogu esant netoliese, kai sapnai beveik pildosi. visą tai įtraukia. Aš jau laukdavau, kada jį susapnuosiu ir ar tikrai paskambins. Paskambindavo. Šnekėdavo apie nieką, apie per sieną ropojantį vorą, apie rūkstančią cigaretę, bet sugebėdavome po valandą prašnekėti. skambindavo tikrai labai retai. Jis gal dažniau seserį mano aplankydavo su kuri studijavo tame mieste kur jis gyveno. Baigiau mokyklą ir aš. Išvažiavau studijuoti ir apsigyvenau pas seserį. Lygiai taip pat kaip ir anksčiau jis pasirodydavo kaip jaunas mėnulis. Tarsi norėdam išsklaidyti tą visą vykstančią magiją papasakojau jam apie savo sapnus. Juokėsi, sakė nusišneku. Sakė, kad man tik atrodo, kad taip vyksta. Kartą padariau eksperimentą, kad tai neatrodytų mano išsigalvojimai, pasakiau seseriai, kad sapnavau jį, papasakojau sapną ir sakau, pamatysi jis man šiandien paskambins. Nepaskambino, nors visą dieną telefono iš rankų nepaleidau laukdama. Vakare jis atėjo, duris atidarė sesuo, ir sako - o Vilma sakė, kad tave sapnavo ir, kad tu turi šiandien jai pasakmbinti Liko labai nustebęs. Paskui jau kiekvieną kartą skambindamas klausdavo, ar sapnavau. Magija visgi šiek tiek išblėso, nebe kas kartą jį sapnuodavau. Po kažkurio laiko jis išvyko gyventi į užsienį. Kartais susirašydavome elektroniniais laiškais, kartais paskambindavo man. Vedė. Bet vis viena rašydavo. Pasakodavo apie nuostabią savo žmoną, o kartą atvyko su ja į lietuvą ir pakvietė mane susitikti. Nenustodavau stebėtis kodėl. Nežinau, kas jį taip traukė su manimi bendrauti. Tiesa mus dažnai pavadindavo broliu su sese, tie, kas mūsų nepažinojo. sakydavo, kad mes labai panašūs, tai mes juokaudami irgi vienas kitą broliu ir sese vadinome. Bet aš ir toliau jį sapnuodavau ir susapnavusi laukdavau ar apsireikš jis. Gal ne tą pačią dieną, bet 2-3 bėgyje sulaukdavau. Pamenu kartą sapnavau, kad mylėjomės. Keistai jaučiausi nubudusi. Kažkaip pačiai gėda savo sapno buvo. juk tarp mūsų niekada nieko nebuvo, net bučinio, o dabar dar ir jo žmoną pažinojau. O jis man paskambino ir sako, žinau žinau šį kartą tu manęs nesapnavai, o skambinu tau dėl to, kad aš dave sapnavau. Apie savo sapną nutylėjau, kaip minėjau gėda buvo. O jis man sako, aš tau savo sapno nepasakosiu, nesi jis erotiškas buvo 
. Gerai, kad manęs nematė, nes ištraudau, kaip burokas tada Kažkaip man atrodo, kad tai buvo paskutinis mūsų pokalbis. Paskui tik iš mamos savo, gal esu girdėjusi, kad jis lyg išsiskyrė. daugiau nieko. tyla. Prabėgo gal 10 metų. Per tuos 10 metų sapnavau jį gal 4 ar 5 kartus. Bet nieko. Magija išgaravo. Aš per tuos 10 metų va ir gražią šeimą sukūriau. vyrui savo pasakojau kokį "brolį" turiu, bet supažindinti taip ir nepavyko Po vieno sapno pamėginau pagooglinti. Radau jį twiteryje 
Pati nebuvau ten prisiregistravusi, tada tik pažiūrėjau tas kelias jo nuotraukas ir palikau ramybėje. Kai laukiausi mergytės savo gal kokie nėštumo hormonai suveikė vėl susapnavau vaikystės draugą. vėl pagooglinau ir radau kad turi jis savo FB. smalsiai išnagrinėjau, kad neturi pas save drauguose nė vieno iš mūsų bendrų draugų. kažkodėl jo paskyroje nebuvo mygtuko "pakviesti draugauti". Bet nesusilaikiau. Ėmiau ir parašiau jam. maždaug labas 100 metų, nepatikėsi sapnavau tave O ta žinutė pasimetė kažkur ir rado jis ją tik maždaug po metų. atraš maždaug "o geras . dabar važiuoju į darbą, tai parašysiu tau vėliau". Jau ir nuo to laiko gal metai prabėgo. neparašė, bet neseniai pakvietė į FB draugus. Matau, kad turi žmoną ir vaiką ir labai už jį džiaugiuosi. Mačiau, kad jau į drauguose pas jį ir kiti mūsų buvusios kompanijos bičiuliai. Magija jau matyt niekada nesugrįš, bet prisiminti labai smagu.
Ačiū išsipasakojau ir aš 
TV
