Visą gyvenimą galvojau, kad turėsiu dukrą. Kai įsivaizduodavau save su vaiku, matydavau mergytę. Bet pradėjus vaikelį planuoti jau visiškai nesvarbu buvo, pastojus tuo labiau, bet nuo pat pradžių nuojauta kuždėjo, kad bus berniukas. Taip ir buvo
tiesiog džiaugėmės vaikeliu, atrodo kitaip ir būti negali. Man motinystė jau pati iš savęs be proto sunki, visokių minčių kyla, sunkių periodų, kai atrodo kokio velnio aš tų vaikų norėjau
jei dar apsikrauti mintimis, kad noriu vieno ar kito, tai išvis be proto sunku turėtų būti, auginti vaiką ir galvoti, kad nenoriu tavęs, nes tu mergaitė/ berniukas. Gerai kažkuri mama sakė, gilintis reiktų į savo jausmus, mintis, iš kur tai kyla, nes nėra normalu taip užsiciklinti ties lytimi
Svarbu, kad sveikas vaikutis, o mūsų darbas išauklėti gerą žmogų.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas








