Turiu tris berniukus, trecias kudikis dar. Su kiekvienu nestumu laukiau mergytes, svajojau kokie vardai bus, kaip pinsiu kasas, kaip uzauge busim drauges, bent jau man mama drauge, plepam daug apie viska. Vyro santykiai su mama puikus, bet na vis tiek santykiai ne tokie kaip mamos ir dukters. Aplinkui visi berniukai gime, kaip gera ne man vienai.
Stai sese laukiasi, jei mergyte bus
o man sirdis pasruvo krauju, bego asaros mums su sese, jei is laimes man is skausmo ji galvojo kad as ir dziaugiuos del jos. Kokia bloga as. Vien pagalvojus nuo minties asaros byra... as norejau juk irgi. Suprantu kad nebus daugiau mergaiciu mano gyvenime, vyras jau nenorejo trecio, bet as vis o gal mergaite o gal.
Myliu be galo savo vaikus. Jauciuosi kvaisa bele kokia, pikta man ant saves ne tas zodis, geda uz mastyma. Vyras sako susikaupe per tiek metu viskas tau, nes niekada neverkdavau, laukdavau kiekvieno vaiko beprotiskai nors ir suzinodavau kad berniukas. Buciuoju myluoju kiekviena diena visus. Bet sirdi man vis tiek nu negera ir tiek. Verkiau visa nakti zinokit. Nenoriu nieko... galvoju apie psichologa. Nenoriu net su sese kalbeti, nenoriu matyti jos.
Kaip kvaila skirstyti pagal lyti, svarbiausia sveiki, mokinasi abu gerai. Kudikelis sypsosi man kiekviena minute. Turim namus, masinas, darbus. Bet... sirdi man vis tiek tustuma. Nors sienom lipk. Gal tiesiog issiverkti turiu pagaliau, islieti tai kas visada buvo slepiama. Nu ka man padaryti a?







