Labas. Noriu trumpai papasakoti savo pastojimo istoriją. Galbūt kažkuriai reikia ją perskaityti ir nurimti 
Taigi, pirmojo vaiko nusprendėme susilaukti ka man buvo 30m., užkibo iškart, nėštumas sklandus, viskas pagal planą, dabar jau keliauja į mokyklą. Kai pirmąjam buvo 4metai pradėjom svarstyti apie antrą ir retkarčiais pabandyti, bet kadangi pirmasis buvo darželinukas ir baisiai daug sirgo, vis tą planą atidėdavome, nes sirgdavau ir aš kartu visomis ligomis. Galiausiai ties 5 metais ligos baigėsi, ir tada ja pradėjom "dirbti" ties antruoju normaliai 
Deja, po metų bandymų entuziazmas pradėjo gerokai mažėti ir psichologiškai darėsi vis sunkiau. Issityriau ir radau didelį feritino trūkumą - 8 tebuvo, kai mano norma -80 mazdaug. Gaila nepatekau iškart pas normalius šiuolaikinius gydytojus ir huvau "gydoma" papildais, leidžiama geležimi į raumenis (čia atskira istorija kas man nuo jos buvo). Feritinas pakilo iki 15, tai praktiškai nieko per metus. Mano gausios menesinės, tad tie papildai kaip į juodąją skylę buvo Na nenuleidome rankų, pradėjau pati daug domėtis apie tą geležį ir galiausiai dar po metų nuėjau į privačią kliniką ir paprašiau, kad man ją sulašintų. Ten Gydytojai pamatę mano tyrimus negalėjo patikėti, kad aš su tokiais rodikliais buvau gydoma papildais ir geležies leidimais į užpakalį 🤦🏻♀️ Taigi sulašino man didelį kieki fertino ir atstatė man geležį iškart - po 4 mėn jau buvo 80! O savijauta kaip naujai gimusios per tą laiką tyrėsi ir vyras - jo spermoje rasta oksidacinė pažaida, bet vyrams viskas gydoma gerokai paprasčiau - 3 mėn antioksidacinių papildų ir problemos nebėra Bet net ir toks lengvai pagydomas reikalas, pasirodo gali labai stipriai įtakoti nevaisingumą. Na ir galiausiai viską praėjus ir vistiek nepastojus, išsityrus viską ką tik įmanoma ir negavus jokių paaiškinimų kodėl nepavyksta pasakiau, kad gana, kad jei nelemta tai ir nekovosiu su gamta, pavargau, jau ir 38 ant nosies, galbūt per sena esu. Jau visi tie bandymai pastoti buvo tapę juosu darbu - dienų skaičiavimai, ovuliacijos testai, 1000 neigiamų nėštumo testų, vėl mėnesinės, vėl nusivylimas, liūdesys. Mano metuose 2,5 metų bandymų be rezultato jau nieko gero nereiškia. Nusprendžiau, kad viskas, pradėjau kurti kitus ateities planus, atsipalaidavau, susitaikiau, pradėjau gerti vyno vis po taurę savaitgaliais su vyru, su draugėm (kol bandėm pastoti buvau visiškai atsisakiusi alkoholio), ir vieną vakarą normaliai padalyvavau draugės gimtadienyje, išgėriau tikrai daug vynelio, buvo net negera, nes buvau atpratusi, bet geriau sau rami, nes jau dvi dienas labai maudė pilvą ir žinojau, kad ateina mėnesinės (jos visada man taip prasideda). Kitą rytą jaučiau basų pachmielą ir nesulaukiau mėnesinių, kurios pas mane labai reguliarios, bet pamaniau, kad turbūt dėl to prigėrimo. Stalčiuje buvo likęs paskutinis nepanaudotas nėštumo testas, ir tiesiog pamaniau - pasidarysiu jį, kad nebebūtų ir akių man nebadytų - uždarysiu tą etapą ir judesiu toliau. Ir žiūriu antra juostelė ryškėja... Net prisėdau ant grindų. Iš visų 2,5 metų bandymų tai buvo vienintelis kartas, kai dariausi testą nesitikėdama dviejų juostelių ir stai. Apakus buvau, džiaugsmą užtemdė faktas, kad prisigėriau išvakarėse. Iki šiol kaltę jaučiu 🙄 Bet moralas istorijos toks - neprarasti vilties ir neišprotėti su tais ovuliacijos testais, pasirodo mano ovuliacija įvyko 3-4 dienom vėliau, gydytoja pagal ultragarsą taip nusprendė (o aš kaip tik tą mėnesį nejaučiau jokių ovuliacijos simptomų, kuriuos jaučiu visada, jau nurašiau save, kad va ir ovuliacijos pas mane nebevyksta turbut 😅) Na ir dabar nors jau 11 savaitė eina, nesu rami ir atsipalaidavusi, suprantu, kad anksti dar, bet gavau labai gerą gyvenimo pamoką, kad viskas mums paruošta tinkamu laiku tikriausiai. Nenuleiskit, merginos, rankų.. ir išgerkit kartais to vynelio 😂 Nesigavo trumpai, bet ačiū, kas perskaitėt iki galo 😂
Vaikas
