TV
Sveikos, būsimos ir esamos mamytės... bandysiu kuo trumpiau aprašyti savo situaciją, nes baigiu išprotėti, naktimis nebeužmiegu nuo minčių... niekaip neateina suvokimas, kaip aš galėjau atsidurti tokioje padėtyje, apie kurią nei juodžiausiame sapne negalėjau susapnuoti...
Turiu draugą, jau 1,5m esame kartu, santykiai buvo labai gražūs, mylėjome vienas kitą labai, kurį laiką vis pasvajodavom apie vaikus ir šeimą.. gyvenome kartu.. aišku, kaip ir pas visus manau būna visko ir juodo ir balto, pasipykdavom, susitaikydavom... bet laikui bėgant pradėjo labai stipriai ryškėti jo blogiausia savybė - egoizmas ir abejingumas... su juo tapo labai sunku susikalbėti, vos kas jis trenkdavo durimis ir tiesiog išeidavo iš namų. Praliejau daug ašarų, bet vis tiek laikiausi ir stengiausi išsaugoti santykius. Bet vienai man buvo tiesiog per sunku. Atėjo ta diena, kai mano kantrybės taurė persipildė ir aš jį palikau. Buvo labai skaudu, bet kelias dienas gerai išsiverkus vėl kabinausi į gyvenimą po truputį. Praėjus 3savaitėms, pagaliau pajaučiau kažkokį palengvėjimą ir tada jis kaip perkūnas iš giedro dangaus atsirado mano gyvenime VĖL.. maldaudamas atleisti už jo klaidas, kad viską suprato, koks durnas buvo ir, kad tada vertinti to ką turi nemokėjo, kad padarys viską, kad mane susigrąžintų ir t.t, daug kalbėjomes... ir.. susitaikėm (šioje vietoje prašau labai nesmerkti, nesakyti, kad pati kalta, pati durna, kad antrą kartą bridau į tą pačią balą.. pati žinau, bet laiko atgal jau neatsuksi, kad ir kaip to norėčiau....)
Susitaikius viskas buvo nuostabu, jaučiausi tarsi pasakoje, atrodo žmogus pasikeitė į gerą pusę 180 laipsnių. Net pati pradėjau tikėt, kad vis dėlto, kai žmonės labai nori - gali pasikeisti. Abu buvome beproto laimingi, įsimylėję, kaip paaugliai.. neužilgo vėl atsikrausčiau pas jį ir.. po mėnesio sužinojau, kad laukiuosi... tą akimirką, kai jis sužinojo apie nėštumą, atrodo viskas ir apaivertė. Ne iš karto žinoma, bet po truputį. Po truputį pradėjau jausti kaip jis atšąla.. nustoja stengtis.. kreipt į mane dėmesį, vis rečiau būna namie ir t.t.. aš beproto buvau laiminga, kad pastojau, nes jau labai ilgai svajojau apie vaikelį ir šeimą.. tačiau iš jo to nemačiau.. ir šiuo laiku, kai man labiausiai reikėjo jo šilumos ir palaikymo jis nuo manes tik tolo... visiškai manęs nepalaikė, nesuprato.. prasidėjo pykčiai net dėl to, kad mažiau noriu mylėtis...🤦♀️ galų gale ne kartą bandžiau su juo apie tai kalbėtis, kad suprasti kaip jis jaučiasi, kad ir jis suprastų kaip jaučiuosi aš.. galvojau, gal jis pasimetė, gal kažkokia ta panika atsirado sužinojus apie artėjančią tėvystę.. bet vos bandydavau kalbėt jis pradėdavo atkirtinėt, kad aš jį užknisau su savo "priekaištais", kad man trūksta palaikymo, meilės, šilumos ir t.t. žodžiu... esmę supratote, nelabai noriu išsiplėst. Pradėjau jausti daug streso namuose, vis pykdavomes... susikalbėti tapo nebeįmanoma... kol prieš savaitę jis man pareiškė, kad iš vis nebenori būti su manim! Tada man kilo klausimas - tai KAM tu iš viso grįžai pas mane tada?? KODĖL taip neatsakingai žadi meilę, ateitį ir gražų gyvenimą, o "užstatęs" vaiką pareiški, kad iš viso nenori būti kartu! Man tai tikrai nesuvokiama... galų gale jis pareiškė, kad aš turiu darytis abortą... nes jis tikrai tikrai nebus su manim, nes IŠPROTĖS... tą pačią akimirką apsipyliau ašaromis, susirinkau dalį daiktų ir išvažiavau pas draugę....
Praėjo savaitė, o iš jo vis dar jokių žinių... tik mačiau, kad iš karto kitą dieną jau lėkė į barus ir į klubus su draugais.. man plyšo širdis... visą savaitę kankinuosi ir esu apmąstymuose, kaip man elgtis. Abu esame suaugę žmonės, man 26, jam 32m...
Dėl ko esu apmąstymuose... pati augau nepilnoje šeimoje, be tėčio, žinau ką tai reiškia ir niekada niekada nebūčiau linkėjus to patirti savo vaikui...
Taip pat jau pusę metų esu bedarbė.. nes iš savo buvusio darbo liepė išeiti draugas, kadangi jam nepatiko darbo specifika ir pažadėjo kol baigsiu mokslus mane išlaikyti, kad tada galėčiau susirasti rimtą darbą pagal specialybę... taigi, jokių pajamų aš neturiu... kur gyventi taip pat neturiu... tėčio, giminių neturiu, tik mamą, kuri yra bedarbė (dėl tam tikrų priežasčių negali dirbti) ir gyvena nuomojamam būste, kurį visada apmokėdavau aš, jos pragyvenimui taip pat padedu aš... man beproto sunku dabar suvokti ką man daryti šioje situacijoje... man 9sav ir 3dienos... laikas bėga... o man galva sprogsta.... nežinau ar aš sugebėčiau pasidaryti abortą.... bet taip pat neįsivaizduoju ar aš sugebėčiau vieną užauginti vaikelį, išlaikyti jį ir dar mamytę... žodžiu, verkiu ir ką rašau nebematau.. prašau, neteiskite, būkite supratingos, tiesiog PATARKITE, nes sprendimo aš dar nepriėmiau. O dėl draugo - betkokiu atveju šis žmogus jau išbrauktas iš mano gyvenimo, nes po visko, tai nebe žmogus.
Ačiū, kas skyrėte laiko...
