Amadra parašė:
Jeigu sakome vaikui, kad jo nesekme nera pagrindas jam pykti, nors pyktis jam jau yra sukiles, ka vaikas tuomet daro? Jis yra verciamas savo pykti nuslopinti. Ne is…
Visiškai ne tiesa. Labai daug kas priklauso nuo vaiko. Jei vaikas visame kame mato tik arba juoą arba baltą, ir numato kelis žingsnius į priekį kas būtų, jeigu būtų, jis yra nuolatiniame strese. Ir net sulaukus 12 ar daugiau jis pratrūksta. Nemokėjimas suvakdyti situacijos jau kelia pyktį ir nerimą. Nežinojimas pamokos turinio kelia stresą. Gautas prastesnis pažimys nei tikėjosi vėl pyktis. Galite aiškinti kiek norite, tačiau tai ne pagrindas yra pykčiui. Taip nusivylimui sutinku. Pirma tai mes tėvai neteisingai įvardijame vaikui jo būsena. Tačiqu net ir kiekvienai būsena yra tinkamas ir netinkamas elgesys jį išreikšti.
Kaip ir sakiau, pakartosiu dar kartą. Vaikai skirtingi. Jūs sprendžiate pagal vadovėlį. Tačiau koks tikrai yra vaikas ir kokia tikrai jam reikalinga pagalba sprendžia tikrai ne vadovėlis ;)
Bijojimas kreiptis pagalbos nėra nieko bloga. Kai skauda dantį kreipuiamės pas dantistą. O šiuo atveju kreipiamasi pas psichologus, kurie viską sudelioja kaip yra vaikui, o ne kaip perskaityta vadovėlyje. Padeda suvokti koks tikrai yra jų vaikas. Nes mes kaip tėvai dažnai nematome vienų ar kitų dalykų. Čia visai kaip palėdai, jos vaikai patys -iausi. Tačiau realybė kitokia.
Nemokėjimas įvardinti tikrųjų jausmų ir nemokėjimas paaiškinti/išmokinti vaiko atitinkamai elgtis parodo tik tėvų silpnumą ir nesuprantingumą. Neturi žmogus vienos emocijos pykčio. Pas jį yra jų labai daug. Tad ir nereiktų suplakti visko į vieną. Nesekmė tai nepyktis.







