2019.03.30 12:06 (prieš 7 m.)
Skaitau sita tema ir galvoju, kokie gi tie vyrai idomus 😁
As su savuoju susipazinau pries 4 metus, atrode, tobulas zmogus. Neskaitant vienos blogybes.. Pavydas. Perdetas pavydas. Del mano Facebook paskyros buvome issiskyre gal 3 kartus.. 😅😅 nu as aisku taikydavaus pati, jam principai neleisdavo matyt. Pradejau daryt tai ko jis praso, kad maziau pavydetu.. jis turejo dukryte is ankstesnes santuokos. Kai mes susipazinom buvo tik ka issiskyres su buvusia ir palikes ja su keliu menesiu ju dukryte. Nu galvoju visko gi buna tam gyvenime. O juolab kai buvo toks , atrodytu , nuostabus ir mylintis. Praejo keli metai per kuriuos buvo 100 skyrybu turbut 😁😁 galiausiai issikalbejo supratom kad reik kazka keist. Galiausiai pradejom gyvent normaliai be jokiu skyrybu be nieko. Ikalbejau ji vaziuoti i uzsieni nes cia skolose skendo.. as islaikiau ji visa laika.. 🤷♀️ Sakem vaziuosim kartu, kol ner vaiku, uzsidirbsim jis skolas atiduos, susitaupysim ant butuko ar namo, susituoksim ir tada mazyli planuosim. Ir stai pries iseinant is darbo suzinojau, kad laukiuosi. Pradejo mane kaltint kam as pastojau.. 🤷♀️🤷♀️ Nekreipe demesio, kad man bloga ar pavargus. Tada sau pasakiau, kad nebekentesiu. Gyvensiu tik del vaikucio. Na jam praejo tie nervai. Galiausiai pradejo rupintis. Isvaziavo i uzsieni kai man buvo 15sav. Gryzo ant gimdymo kai buvo 37 sav. 40sav prasidejo saremiai. Silpni. Maudeno pilvo apacia visa diena, vakarop jis sako, gal vaziuojam pasitikrint, sakau dar ne, nes tik maudena ner ko vaziuot dar. Praktiskai visa nakti buvau be miego, nes sustiprejo saremiai kai jau buvo kas 5min keliau ji kad vaziuotume i ligonine.. aisku zmogus supyko kad keliu is miegu... atsikele nervuotas, piktas. Sakau varom i ligonine, sako reikejo vaziuot kai siuliau, ir nusisuko ant kito sono. Na as nuejau apsirengt, tase uzsidarinet norejau prasyt kaimynu kad nuvestu. Bet ziuriu tas atsikele.. atsikeles sako, dabar galesi laukt kol susiruosiu.. uzsikaite kavos ramiai sau, paruke, isgere ir tada veze. Pakeliui nervai praejo susiprotejo kad mane vistiek butu siunte namo kai jis siule ir kad vistiek butume vaziave paryciais kaip ir vaziavom.. Nuvazoavau, pagimdziau, gryzus namo taip pat labai rupinosi manim. Valgyt, dare, namus tvarke, i lova net maista nesdavo, nes negalejau pasikelt pati. Isvaziavo kai mums buvo 2savaiteles. Viena auginau iki 4 menesiu. Pasakojau jam kad vaikas nemiega visai, kad noreciau pagalbos is kazkur kad pailset noreciau. Sake noretu padet ir pan. Po 4menesiu gryzo ir visi drauge si karta isvaziavom pas ji i uzsieni. Ir ten aisku “pasaka” vel o ne gyvenimas 😁 del visko prikaisiodavo, su vaiku neuzsiimdavo, as turedavau valgyt daryt, su vaiku diena nakti but, namus tvarkyt ir dar aplink ji apsokinet. Is darbo gryzdavo pastoviai piktas nes vis ji kaZkas nervuodavo ten. Galiausiai pradejo draugai labiau rupet uz mus. Prikaisiodavo jeigu nespedavau valgyt padaryt nes vaikas visa diena rekdavo. Kol galiausiai viena ryta atsikeles pradejo rekt ant manes prie vaiko kad as ji dapisau, kad nieko normaliai nepadarau, nesamones isvis darau ir pan. Nu ir pasakiau kad vaziuoju i Lietuva. Tuom ir pasibaige. Dabar verkia kad pasiilgo vaiko. 🤷♀️ O mums dabar bent jau ramybe. Ir vaikiukas ramesnis ir man lengviau. Ir nora issiskyrem tik gruodzio menesi, bet tikrai zinau kad kartu nebebusiu su tokiu Zmogum. Nes jis tebuvo savanaudis kuriam tik jis pats rupi. O issiskyrus dar pasake kad jam tiesiog per sunku viska buvo. Nors jo gyvenimas niekaip nepasikeite gimus sunui. Jis dar ant manes rekaudavo kad as jo nepakeliu ir kad zmogus persimiega. 😅 Ir siaip jam truko meiles is manes, demesio.. 🤷♀️😁
