2014.05.16 20:56 (prieš 11 m.)
papasakosiu kaip pas mus buvo.
buvom susituokę su vyru jau apie pora metų, buvau studentė, tai kažkaip su vaikais neskubėjom.. bet staiga užsimanaiu šunio. nu jau taaaip jo norėjau kad baisu, vyrui verkiau net kad vedžiosiu, bėgiosiu su juo tik aš . noriu ir viskas. jis nesutiko. sako mūsų gyvenimo būdas ne toks.. ech ėjo laikas, užvėlavo mm ir.. pasidariau NT. Galvoju ai kaip bus taip bus. testas buvo neigiamas , o aš tada verkt. ir tik tada supratau kad aš ne šunio noriu o jau pabudo manyje tas leliuko noras, tas noras kažkuo rūpintis. Nusipirkau vitaminų kitą mėnesį jau planavom , bet teko dar palaukti
Augo vaikelis , virs metukų kažkaip pajaučiau kad metas broliui ar sesei
norėjau kad tarp vaikučių būtų du metukai skirtumas. Auga antras.. sunku buvo, verksniukas rankinukas, mažiukas ir sakiau viskas fabrikėlis užsidarė. man gana ir dviejų arba bus min už 5 metų. bet praėjo koks mėnuo nuo tokių kalbų, mažiukas pasidarė savarankiškesnis, veiklos susirasdavo ir man pradėjo sukiotis mintys apie mažą leliuką
tai va vėl nusipirkau vitaminų ir laukiu
man šiaip labai smagu žiūrėt kaip mažiukai žaidžia, kaip myli vienas kitą, kaip ryte jau vienas laukia kada pabus kitas, kibina kad greičiau atsikeltų, tai bučinukais , tai šiaip glosto. padeda nupipti nuo lovos.. Širdį glosto jų krizenimai nulindus kur į kampą iš nežinia ko
va dabar dičkis su gipsiuku, negali vaikščiot, pasodinau ant mašinytės kur pasispirti galima , nuėjau kažkur žiūriu mažasis pypiukas brolis stumdo po kambarius vyresnėlį
nu taip fainai , rūpinasi
tai va aš už tai kad tarp vaikiukų būtų nedidelis tarpas kad jie galėtų draugauti, būtų panašūs interesai