Manau, čia priklauso nuo labai daug ko, ir vienos formulės kiekvienai šeimai nepritaikysi.
Vienam vaikui pusantrų metų gali būti sunku netekus pasualio bambos statuso, kitas tai priims natūraliai. Taip pat gal vaikui būnant septynerių metų bus daug sunkiau susitaikyt su brolio ar sesės atėjimu, negu tai būtų buvę jam būnant dvejų.
Mės planavom/mąstėm apie nesisaugojimą nuo tada, kai dukrai sueis metai. Jai suėjo metukai lapkričio 22, o sužinojau, kad laukiuos, per Kūčias
Man asmeniškai tai pats geriausias laikas antram nėštumui. Dabar dukra jau į puoduką daro pati, valgo pati, miega atskirai lovelėj su retais pabudimais. Tik pradžia buvo sunki dėl nuolatinio vėmimo, nes vaikui neįdomu, kad mamai bloga
Jeigu nebūčiau nėščia, dabar nebenorėčiau pastot - per daug geras gyvenimas paaugus vaikui. Ir abejoju, kad tas noras atsirastų dar po metų, antrų ar trečių. Kuo toliau, tuo labiau nebesinori naktinių kėlimųsį, košių virimo, bėgančio pieno ir t.t. Plius, vėl po laiko įsivažiuot į darbą ir vėl išeit... (planuojant antrą vaiką mąsčiau ir apie vieną tarpą darbe, o ne du atskirus). Taip pat man ne 20 metų, kad galėčiau galvot - gal kada nors
O vaikai pešis ar nesipeš, niekas neužgarantuos, nei didelio tarpo vaikai, nei mažo neturi garantijų, kad sutars. Tai priklauso ir nuo vaikų charakterio, tėvų auginimo ir ugdymo, žinių, gudravimo, skirto laiko šeimai ir t.t. Tačiau didensė tikimybė (mano mąstymu), kad vaikai turės bendrų interesų yra mažesnis laiko tarpas tarp jų.
Mano pusbrolių amžiaus skirtumas yra metai. Tai jie, kaip sakoma "nerazlei vada" (neperpilami vandeniu). Nuo pat mažens kartu - nors ir pasimušdavo, bet gyvent veinas be kito negalėjo. Tad apie pametinukų draugystes šnekos nėra vien iš fantazijų srities
Taigi kiekvienai šeimai ir ypač mamytei linkiu apsvarstyti savo šeimos gyvenimą, norus ir klausyt savo širdies dėl antro vaiko.


o po 5 min vel sypsosi vienas kitam





