2020.08.27 19:13 (prieš 5 m.)
Autore, tikrai aš jūsų vietoje pirmiausiai aiškinčiausi savo galimybes susilaukti vaikų ir po to jau žiūrėti, ką daryti. Išsiskirti spėsite.
Manęs pačios kitų, kad ir artimų draugių, vaikai niekada nežavėjo, bet žinojau, kad savų norėsiu, kai sutiksiu tinkamą vyrą. Na, toks standartinis mano supratimas buvo. Po vestuvių nustojome saugotis. Nors ir nebuvau labai jau tuo metu norinti vaiko, bet o ko laukti, galvojau aš, metų tuo metu man buvo beveik 30. Kažkaip buvau tikra, kad viskas mums pavyks labai greitai. O taip nenutiko. Kuo ilgiau nepavyko, tuo labiau jau iš tikro norėjosi. Po dviejų metų pagaliau tai įvyko, mes pradėjome lauktis. Negaliu pasakyti, kad savo vaiką labai mylėjau jau nuo pat pradžių, jį nešiodama. Aš tiesiog dar nesupratau, į kur įsivėliau. Kai ji gimė, nebuvo jokių mūsų su vyru ašarų, kaip paprastai idiliškai vaizduojamas gimdymas, santūriai priėmėme šį susitikimą. Vis dar nieko nesupratome. Bet dabar aš galiu pasakyti, kad man būti mama yra nuostabu. Galiu pasakyti, kad niekada nieko taip nemylėjau ir nežinojau, kad galiu taip mylėti. Aš džiaugiuosi kasdien ir dėkoju gyvenimui už tokią didelę dovaną. Ar vaikas yra gyvenimo tikslas? Ne, galima įvairių tų tikslų prisigalvoti. Mums su vyru tai buvo tiesiog natūrali mūsų gyvenimo kartu, mūsų šeimos tąsa. Labai suprantu, kad finale liksime mudu su vyru, vaikai užaugs ir išeis, bet jie visada bus mūsų dalis