TV
Labas vakaras,
Turiu rimtą problemą, ieškau minčių, pagalbos, pastabų, idėjų, kritikos, užtarimo, žodžiu visko, kad bent kokį sprendimo būdą rasčiau reikalui išspręsti, nes jau šakės.
Auginame 2,5 metų dukrytę. Su vyru santykiai pašlijo jai gimus, įbridom į gilią krizę, kurią lyg ir bandėm spręsti, po to viskas nuėjo link psichologinio smurto, aš ėjau pas psichologą. Viskas taip ir pakibo ore.
Bet ne apie tai. Visiškai nerandam bendros kalbos dėl vaiko auklėjimo. Iš principo abu sutinkam, kad vaikas aktyvus, reikalaujantis dėmesio, norim, kad augtų viskuo aprūpinta, apsupta meilės ir šilumos, darnoje ir ramybėje. BET auga dažnai tokioje atmosferoje, kad įtampą gali matyti mirguliuojant ore. Aš esu ta griežtoji, tas blogasis policininkas. Taisyklių reikia laikytis, turim žinoti ribas, kas galima ir kas ne. Visi sunkieji/blogieji darbai tenka man: migdyti, maudyti, maistą gaminti, vaistus girdyti, dantis valyti, nosį siurbti, slaugyti ir kontroliuoti, drausminti. Vyras - geriausias žaidimų draugelis, linksmasis klounas, sąjungininkas. Daug laisvės, mažai ribų. Labai nori būti geras. Šiaip ir yra, labai mylintis, švelnus ir rūpestingas tėvas, atsidavęs visu 100% vaikui. Viskas puiku ir aš tikrai džiaugiuosi, koks tvirtas jų ryšys! Bet mes su vyru dažnoje kovoje. Dukteriai pasireiškė ta krizė 3-ių metų, ir kaprizai, ir pykčio priepoliai, viskam NE, nenoriu, aš pati, nuolatinės nuotaikų kaitos, maištavimai... aš labai noriu bendradarbiauti, kalbėjau ir su gydytojomis, skaitau knygas, straipsnius, ieškau atsakymų kaip elgtis tam tikrose situacijose, kaip padėti sau ir vaikui tą etapą praeiti. Dažnai būna, kad daugiau nieko neveikiu, tik einu ir drausminu, arba baru, arba aiškinu nuo ryto iki vakaro, kad piešiam ant popieriaus, o ne ant sienų, kad šuns mušti negalima, jam skauda, kad neimtų aštrių daiktų, nes gali susižeisti, kad nelaistytų ir nemėtytų indų kur papuola, kad nemėtytų daiktų apskritai, kad yra laikas miegoti, kad maisto mėtyti negalima ir t.t. Tėvas žiūri atlaidžiai, būna sudrausmina, būna tyli. Pilstė arbatą ant sofos šįvakar, tėvas nesakė nė žodžio. Pasodinom vakar pietų, visą lėkštės turinį nušlavė ant grindų. Tėtis mykė kažką. Aš stebėjau, jau pavargusi ką sakyt. Gaunas, kad nuo ryto iki vakaro, kartais, aš einu tvarkau, valau jovalą ir drausminu, aiškinu, aiškinu, aiškinu... to negalima, susižeisi, pieškim čia, dažų netepk ant veido, ant sienų, nedaužyk pultelio, nedaužyk to ano, nepilstyk. Tėvas sako, kad vaiką aš muštruoju, baru nuolat, kad balsą keliu, tiesa, pasitaiko dažnai, nes kantrybė trūksta, ir dėl to labai kenčiu aš pati, nes jaučiuos siaubingai. Bet griežtai aiškindama, kas galima ar ne, brėždama ribas ar derėdamasi esu kaltinama, kad vaiką išvien baru ir esu monstrė! Nesenai vyro nebuvo du mėnesius, vienos tvarkėmės puikiai, ėjom laiku miegoti, tvarkėmės, laikėmės taisyklių, nuoseklumo, šauniai sprendėm iškilusias problemas, kažkaip ir to balso tiek nekėliau. Visas šūdas su vyru nueina ant vaiko, nes nesilaiko jokių taisyklių. Atėjo migdymo
Metas, pradėjo siusti, šokinėti, įjungė filmuką. Kalbėta n kartų, kad turim laikytis išvien, viskas baigiasi jo rėkimu ant manęs, šaukia vaikui girdint, nors akcentuoja ramybėje auginimą. Į jokias kalbas neina, neina susitarti, ką aš draudžiu, jis leidžia, tvarkos nenori laikytis, ginčijasi vaikui girdint, o duktė jau maištauja ir manipuliuoja. Matau iš akių žvilgsnio. Jei kažką iškrečia ir gauna barti, bėga pas tėtį į glėbį ir ieško užtarimo. Ir gauna. Aš esu motina siaubūnė.
Jau matau išsiplėčiau, ir padrikos mintys gavosi. Gal eis pagaut apie ką kalbu. Gal kas susidūrėt, gal ką patarsit?
Jaučiuos bejėgė, aklavietėj, pilna pykčio ant vyro. Kenčia vaikas. O man stogas čiuožia kaip pavargau nuo viso šito. Kartais noriu išeiti kur akys mato. Help!
Atrodo būnam kartu kiaurą dieną, tvarkomės, šnekam, žaidžiam, mokomės, gal to nepakanka, nors man atrodo, kad užtektinai. Turbūt tokio dėmesio, kai daro iškadas sulaukia žaibiškai, bet aš tikrai nuolat giriu jos gerą elgesį, pastebiu, myluoju, bučiuoju, glaudžiu. Tik tėtis žaidžia ir išdykauja smagiau, pakelia auksčiau ir palaiko beprotiškas idėjas, kas man yra super, bet kai nebeįsipaišo į rėmus, ima erzinti. Matyt čia many problema, aš "nepasiduodu". Laiką daugmaž turime miegui nusistatę, bet prasideda linksmybės staiga. Aš burbu atsisėdus tada, galiausiai susiginčijam. Šiaip tėvas grįžęs po darbo visą laiką skiria jai. Savaitgaliais taip pat. Vaikas yra viskas. Po ilgo laiko nebuvimo vaikui tėtis irgi nr.1, visur nori tik tėčio, naktim verkia prašo tėčio, viskas apie tėtį sukasi. Manipuliuoja ir lanksto jį kaip tik nori, vyras tą supranta, bet ne visada pripažįsta. Nori įtikti, patikti. Ašaroja nuo minčių, kad greitai auga ir jis jai bus nebereikalingas. Daržely atiduodant, jei ji suverkšlendavo pradžioje, vyras pilnom akim ašarų išeidavo iš grupės. Vaikas verkia nenori į darželį, vadinas auklėtojos neskiria dėmesio, o gal šaukia ant jos.
