Mūsų labai panaši situacija, bet geroji - aš. Ir mergaitė panaši - lipa, griauna verčia, prisigalvoja visokiausių projektų namuose. Vyras visada griežtai reaguoja, aš daug ką leidžiu, kas niekam nekenkia, o jei neleidžiu tai aiškinu ramiai ir NESITIKIU REZULTATO IŠ KARTO. Aš vyrui dažnai sakau: pagalvok, ko tu nori: kad ji kažko nedarytų iš baimės, kad bus aprėkta, ar nedarytų, nes suprastų, KODĖL to negalima daryti. Būtent apie 2,5 metų labiausiai konfliktavome, nes turbūt dukra stipriausiai aiškinosi ribas. Dabar jai 3,3 ir situacija geresnė.
Aš išmokau patylėt ir nesikišti (deja ne visada, bet mokaus), dukra sukalbamesnė; ir beje kol kas išvengėme isterijų, nes toj vietoj ji žino aiškiai - surėks, tai tikrai nieko negaus ir jos nebus klausoma. Išmoko nusiraminti ir ramiai pasakyti, kas nepatinka ar ko ji norėtų.
Pastebėjau, kad labai prasimuša tai, kaip patys buvome auklėjami. Vyras su nuoskauda prisimena, kaip už kiekvieną šūdniekį būdavo aprėkiamas ar mušamas, bet pačiam prasiveržia. Jis aišku nemuša, bet reikalauja iš vaiko besąlygiško paklusnumo po pirmo pasakymo, dažniausiai jau piktai pasakyto, mano nuomone neadekvatu to tikėtis. Ir pykstamės daugiau dėl to, kad, kaip minėjau, aš jį vis taisau ir komentuoju vaikui girdint. Tai čia prisiimu kaltę.
Bet esmė tokiu tiek mūsų tiek turbūt jūsų atveju: abu labai ją mylime, vyras taip pat turi su ja savo žaidimų, ritualų, dukra pasiilgsta abiejų ir geriausiai jaučiasi, kai būnam visi kartu. O tas laisvės suteikimas manau įtakojo jos vaizduotę - daug kas stebisi jos kūrybiškumu, iškalba, vaizduote.
Ir kaip rašė - tikrai sugadinsi mes tuos vaikus
Svarbiausia juos mylėti ir tai rodyti.









