2016.06.11 01:35 (prieš 4 m.)
Mano vaikas būdamas panašaus amžiaus kaip jūsiškis irgi krūptelėdavo žaidimų aikštelėj, jei kas link jo bėgdavo. Ir aiškiai buvo pasakęs, kad BIJO vaikų. Negaliu nieko paguodžiančio pasakyt, kad spragtelėjus pirštais ims viskas ir susitvarkys. Dabar mano vaikas (2,9m) turi tik vieną draugą,su kuriuo gali susikibęs rankom vaikščiot. Vengia labai mažiukų, tokių neprognozuojamo elgesio vaikų, su kuriais pasikalbėt neišeina
Jau nuo praeitų metų vaiką pratinu prie minties, kad eis į darželį, vis rodau pro langą, kad tai ta vieta, kur vaikučiai žaidžia. Jau visai patinka jam ta mintis. Bėda pas mus ta, kad aplinkoj pas mus mažai vaikų, tai ir mano vaikas mieliau su suaugusiais bendrauja, mažesni vaikai jam išvis ne ne.
Patarimų iš mano pusės mažokai, aš tiesiog laukiau, kol vaikas paaugs, atsiras reikiamybė bendrauti ir reikiamybė kontaktui su bendraamžiais.
Parašiau į temą tam, kad nesijaustumėt viena tokia, bet aš neradau būdo, kaip šitai išspręst, jei tai išvis bėda tai pavadinčiau bėda
dvimečio jo net į darželį neleidau, žiūrėsim, kaip šiemet bus