TV
Pirma mintis - loginė: žindymas tikriausiai turėtų būti labai lengvas. Juk tai yra natūralus, pačios MotulėsGamtos jau prieš milijonus metų sukurtas ir tiek pat laiko tobulintas daugiau kaip 4000 mūsų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių jauniklių maitinimo būdas. Be jo nebūtų išgyvenusi ir jau savo šimtų tūkstančių metų istoriją rašanti žmonija, kuri kadaise nei „pieno virtuvėlių“, nei buteliukų neturėjo. Taigi kūdikio žindymas nėra kažkoks sudėtingas naujas išradimas, kurį dar reikia patikrinti, pritaikyti ir daug reguliuoti kad veiktų ir negestų.
Tačiau realiame šiuolaikiniame pasaulyje daug mamyčių sakosi greitai pritrūkstančios arba visai neturinčios savo pienelio, ne viena nusivilia žindymu dėl tuo metu patirtų spenelių skausmų, krūtų uždegimo ir kitokių bėdų, o jų kūdikiai labai anksti pradedami girdyti taip vadinamu „dirbtiniu maisteliu – mišinėliais“. O iš to gali pasipiršti ir kita, „praktiška“ išvada: kartais, o gal ir neretai ar net labai dažnai, žindyti būna sunku, pavojinga...
Esu vaikų gydytojas, jau trisdešimt antrus metus dirbu poliklinikoje, o per budėjimus ligoninėje turėjau džiaugsmo sutikti ir nemažai naujagimių. Medicinos mokslas teigia, jog motinos pienu išmaitintieji kūdikiai auga stipresni ir sveikesni. Tačiau žindymo tradicija prieš tuos du-tris dešimtmečius Lietuvoje jau merdėjo. O aš buvau jaunas idealistas, norėjau nuveikti kažką ypatinga ;) Imtis propaguoti žindymą paakino ir tai, jog mano žmonai puikiausiai sekėsi su visais trim vaikais.
Agitavau žindyti ir mokiau mamytes savoj pediatrinėje apylinkėje ir aplinkui. Ir pats mokiausi. Ieškojau žinių pažangioj literatūroj, 1997 metais, už pastebėtus rezultatus aktyviai gaivinant žindymą mūsų krašte, su UNICEF stipendija studijavau specialų kursą Londono Universitete, paskui stažavausi Anglijos ir Škotijos „Naujagimiui draugiškose“ ligoninėse, klausiausi paskaitų ir pats skaičiau pranešimus tarptautinėse gydytojų konferencijose. Galop tai, kas man atrodė gali būti šia tema naudinga žinoti mamytėms, tėveliams, medikams ir visiems, kam įdomu, sudėjau į vieną vietą – knygą "Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ ..
320 puslapių nebūčiau prirašęs apie žindymą ir su juo vienaip ar kitaip susijusius reikalus, jeigu visada viskas būtų labai paprasta ir lengva... Ar ne? Mielos mamytės ir ryžtingi tėveliai, rūpestingos močiutės, gerbiamieji daktarai ir sesutės... Kviečiu visus pasidalinti savo įspūdžiais ir nuomonėmis, diskutuokime, klauskite... Atsakykime vieni kitiems ir patarkime Ir aš ... kaip sugebėsiu ;)
Pagarbiai,
Kazimieras Vitkauskas
kuo daugiau gilindavausi i juos tuo daugiau stresu 
visoms sekmes 
žinau, kad duodu jai tai, kas geriausia... geriau jau nėra... esu labai tuo laiminga, kad ištvėriau sunkesnes dieneles per augimo šuolius ir nesupanikavau, nepradėjau duoti mišinukų... mažoji auga visai kitpkia, nei vyresnėlė... per pusę metų turėjo vieną kartą slogytę... nebuvo pilvuko dieglių, viduriavimo ar pilvuko užkietėjimo ( kol daviau tik MP) vaikas tikrai sveikas ir laimingas 
Jei ne sesers nuolatinis skatinimas nepasiduoti ir įtikinėjimai, kad pienas tikrai nedingo, tai manau būčiau nuleidusi rankas ir prisijungusi prie tų, kurios... neturi pieno 
