TV
Istorija tokia, kad... nuo pradziu papasakosiu. Susilaukem pirmo vaikelio, nuostabus vyras, vaiko tevas, nakti dazniau keldavosi nei as, sunus be proto myli teva, geriausi draugai. Viskas gerai.
Sunui 5 metai, reik savo busto. Gaunam paskola nusiperkam apleista visiskai buta. Vyras pasineria i darbus, nuo lubu iki grindu, nuo elektros iki vandentiekio viska vienas... ir taip 1,5 metu, kas diena kas vakara po darbo. Saunuolis nesakau nei puses blogo zodzio.
As laukiuos antro 
ok gimdom, abu dirbantys, pajamu uzteks. Rugpjuti atsikraustem i savo buta sviezu sviezuteli, grazu grazuteli 
. Gimsta vaikiukas, vyras padeda, sunkiai gyju po kirpimu, plysimu ir hemeroju. Pilvo diegliai vaikui iki isnaktu sedim abu laukiam geresnio rytojaus. Po poros valandu miego eina i darba. Gaila be proto vyro. Viena nakti nezadinu, antra, trecia, miega kitam kambari, reik pailseti juk, ok.
Vyresnelis reikalauja demesio, tecio zodziai grieztu tonu „ne dabar, nelisk, veliau...” vaikui sokas juk cia jo draugas, jo zaidimu draugas!!! aiskinu vaikui gal ne siandien su teciu zaisk, gal ryt, na pavargo darbe, nes jau naktim nesikelia juk, aaaa, telefonas juk naktim pajungtas, cia kalbeta daug kartu neatsisakys jo, tegul man negaila, bet... naktim nesikelia jau 5 menesius, valgyt nedaro, i parde neina, einu su dviem vaikais is pardes tisiu i penkta auksta kudiki auto keduteje, kuprine ant peciu maisto pilna, sone maisas ir dar pirmokas nesa kazka.
jam suruosta i darba maistas buna, nesuka galvos, apskalbtas, drabuziai suruosti i darba. Na ka jis veikia namie? Siuksles nesa, bet.... jis vakar pareiske, kad taip daznai nesa, kiek galima, is kur tiek siuksliu, sakau na nezinau, gal vis del to valgom, o gal kaimynai atnesa, juk pampersai dar yra. Bijau jau siuksles det i maisa. Penktadieni du kart pakeite vakare pampi, trecia kart reik sako „kiek as galiu jau?” Sakau „pas mane tai kaimynas ateina ir pakeicia, man gerai, tai ne tau ” vakar matau perkreiptu veidu sedi, sakau sunui einam i lauka mes trys, lai jis sedi namie, na sunus nenusileido, isprase kad eitu, ok proga ramiai pasivaikscioti po parde dviese su dickiu. Vyras su vezimu lauke. Iseinam is pardes, oooo piktas veidas... „kur tiek laiko buvot, ka daret... ” o zinot ka dariau? Jam maisto pirkau i darba!! Taip ir pasakiau „ tau edalo pirkau” nepatenkintas.
Vakare sunus praso zaisti, atsakymas „ NEEE” apsiverkiau, neislaikiau... paklausiau kas yra tau? Atsakymas „pavarges”. Ok. Nuo ko? Nu suprantu darbas sunkus, fizinis, bet kur tas mano vyras stipruolis, linksmuolis? „Pavarges dar nuo to, kai buta tvarkiau!!” atsakymas... „Bet tam bute jau nuo rugpjucio menesio nieko nedarai” pasakiau. „Nesiurbi, nevalai dulkiu, tik savo indus susiplauni, valgyt nedarai, i parde neini, po darbo grizes maistas i lekstes sukrautas buna, pasildytas ir padetas, jam tik valgyti belieka”. Zinot kos atsakymas buvo „neprasau taves to daryti”
Vakar jis ziurejo tv, o as ruosiau pamokeles su pirmokeliu, kudikis ant ranku pas mane. Veliau valiau vonia, kudikis auto keduteje, o as valiau, jis ziurejo tv, nes juk pavarges. O savo seimai pasakes kad jam kudikio neduodu todel jis jo nepazista kaip tevo, taip, verkia kai pamato teti ne daznai bet buna buna 
jau ant mano peciu viskas nuo a iki z ir vis tiek jam negerai, jis pavarges, piktas.
Nz kaip elgtis toliau. Bet tam paciam darbe jau 10 metu dirba, kad sakyciau i sunkesni butu perejas. Ai nz nei ka galvoti. Visiems esam laiminga seima. Ir dar sako jis ko nezadini manes naktim padeciau nu man nereik monstro namie nieko jam jau nesakau, nieko neprasau, pati turiu rankas kojas, bet man vyresnelio gaila, jam sirdi skauda, vyras to nesupranta, vakar sakiau jam tai, sako nenusisnekek. Ooo atrodo net lengviau pasidare, is salies pamaciau savo gyvenima. Kartais pagalvoju, gerai kad pinigus namo parnesa, perku ka noriu ir neknisa proto... bet pavargau ir as. Nakti maziukas keliasi kas dvi val valgyti, ryte apsimiegojus bunu, tai dar sugeba paklausti, „oooo nakti nemiegojai?” Ne blt sokau!!!
atrodo kitas vyras namie atsirado. Mylu mylu jau kokie metai nera... buciniu, apkabinimu taip pat. Ai per valentina pabuciavo i lupas ir viskas. Kazkaip jauciu kaip nekenciu jo, kaip laukiu darbo dienu kai jo nebus namie, kazkokios atskiros valstybes. Nei mes rekaujam, nei musames, tiesiog jis sau as sau. Ko reikia paklausiam viens kito, padiskutuojam, bet kaip ne vyras ir zmona atrodo butumem, toks jausmas, kad dvi skirtingos puses priverstos gyventi kartu. Jis niekur nenori eiti, nieko nenori daryti, jei eina ir daro matau jo susiraukima, tada pati susiraukiu ir tai ka pradeja bunam reikia uzbaigti...
