Noreciau sulaukti nuomoniu is salies,nes jau pradedu abejoti ar man verta buti mama.
Su vyru planuojam vaikeli,jau metai kaip negalim sulaukti gandru.Vaikus labai mylejau kai pasakiau vyrui kad JAU noriu buti mama.Bet pastaruoju metu man tokia antipatija kila svetimiems vaikams,kad jau abejoju,ar noriu tureti savu vaiku.Jau tikrai pora menesiu netraukia mane vaikai,o ypac kudikeliai.Vengiu ju kaip tik imanydama.Nes jie man tokia slykstus tapo.Apsiseiloje,rankom ir kojom masikuojasi,verkia ir dar dar ir dar.Kazkaip visai manes nezavi.Nors anksciau begte begau pamaciusi maza vaika,kalbejausi su mazu padareliu,kilnodavau ir priglausdavau.Dabar to nera,nes man jie kelia pasislikstejima.Jau ir aplinkiniai pradejo pastebeti,kad vengiu bendravimo su kudikiais.Nes anksciu diena nakti galejau prie vyro sesers vaiko pasedeti,o dabar net neprieinu.Bijau dabar ir pastoti,nes dabar jau nezinau,ar galesiu priziureti savo vaika,myleti ji ir tapti jam gera mama.Bet ir vyrui nedristu pasakyti kad gal davaj drauguzi saugomes?Nes jam tikrai butu sokas ir prie visa tokas diena po desimt klausimu KODEL?Ar jums irgi buvo toks gyvenimo tarpas,kai negalejot pakesti svetimu mazu vaiku?Ar gal niekad ju nemylejot?Kaip su meile saviems vaikams?Tikrai lauksiu jusu patarimu,nuomoniu,padrasinimu ir zinoma supermamu pasakimu,kad as neverta buti mama








