Žinot, vežiojimas bet kuriuo atveju nusimato. Bus gerai, jei bus galimybė važiuoti į darbą ir vaikus pakeliui vežtis, bet nežinia. Aš pati šiuo metu dirbu iš namų, gal ir vėliau pavyks tokį darbą rasti, kad iš namų galėčiau dirbti. Dar planuojam ūkininkauti, vyras tai apskritai, bent jau pradžioje, tai planuoja būti namuose ir užsiimti ūkine veikla, auginti triušius ir kalakutus, o aš dar galvoju apie pluoštinių kanapių auginimą ar panašią veiklą.
Gyvenimas mieste ar miestelyje turi savo privalumų. Susisiekimas, pasiekiamumas yra reikalinga ir svarbu. Tačiau iš kitos pusės, norint bent kiek ramybės, savo namo ir sklypo, tai reiktų vis tiek keltis į miesto pakraštį, o pripažinkim, 10 - 20 km žemėlapy, o važiuoti 30-60 min, priklausomai nuo infrastruktūros, darbo vietos, kamščių ir t. t., ir pan. Tačiau mums gyvenimas mieste ar miestelyje niekada net nebuvo diskusijų tema: NE. Toks mūsų apsisprendimas ir noras, todėl sodyba vienkiemy (žinoma, galėjo būti ir kokiam kaimuky) buvo tai, ko mes ieškojome. Jau studijų metų Vilniuje vimdė kiekivenas rajonas, išskyrus Pilaitę... Bet gyvenimas bute mums irgi ne priimtinas.
Aš pati nemažai metų į autobuso stotelę važiuoti į mokyklą vaikščiojau apie 1,5 km, tėvams net nekilo mintis vežioti, net per šalčius ar lietus. Nors gyvenau kaime, kuriame buvo ir mano amžiaus vaikų, mano draugai gyveno kituose kaimuose, 4-10 km atstumu. Draugavom, susitikdvom. Aš nemanau, kad gyvenvietė su daug žmonių yra garantas, kad vaikas turės draugą ar draugų, galbūt tie patys kaimynų vaikai nenorės ir nemokės draugauti.
O kažkas lygino vokišką kaimą su lietuvišku. BE ABEJO, tai du skirtingi pasauliai. Tačiau pagal mūsų finansus iki remonto būklės sodybos mums dar kokie 10 metų dviejų suaugusių žmonių sunkaus darbo su maksimaliu taupymu. O Lietuvoj dėl valiutų kurso ir šiaip, kitokių kainų, sodybą nusipirkom be paskolos. Ir jau minėjau, ne lūšną, o gyvenamą namą su patogumais, prieš pora metų keitu stogu ir t.t. Tiesiog rinkomės, pagal galimybės. O kai važiavom apžiūrėti, tai patys tuo keliu važiavom, matėm, kad jau tolsta tolsta viskas, bet ir ką? Tąkart neišgąsdino, sodyba patiko ir priėmėm sprendimą. Nežinau, gal ateis laikas ir teks ją parduoti, gal tikrai nebus gyvenimo, gal gal... Bet net ir tuo atveju, ieškosim kitos sodybos kitam kaimuky ar vienkiemy, o ne mieste ar jo prieigose...
Vaikas
