kvietkelis mazas parašė:
Jo, matyt ,taip ir bus... tik isivaizduoju, kaip sunku matyti kencianti savo vaika, o padeti niekuo nebeiseina... as plinai tikiu, kad ir mums taip bus. Nes maniskis taip prie manes prisirises, tik kad jis gal siek tiek didesnis... As kai prisiemnu savo vaikyste, tai visai nenoriu, kad ir mano vaikui taip nutiktu, bet...
Sako isaugamas tas jausmas? Gal ir taip, bet keik ilgai su juo reikia gyventi![]()
Net nezinau kada ir kaip isaugamas tas jausmas, mes taip pat buvom is tos seimos kur vaikai dideliu metu skirtumu, net ir nenorint atsiranda pavydas, nes viskas maiukuj, demesys, daiktai, zaislai, geresni skanesni produktai (nes gyvenom skurdziai, visiems nepripirksi, tai pirmoj eilej maziukuj, o mum liko-neliko), automatiskai atsirado saltas tarpas-atstumas (net nezinau kaip jy pavadint), dabar pavydo nera, bet tas toks sakyciau saltas atctumas islikes iki siol, ir net nera noro kazkotais keist, nei is jo, nei is mano puses, esam perdaug nutole vienas nuo kito.







