2015.10.06 12:27 (prieš 10 m.)
Aš tai save prie tų tryznių jau galiu laikyti taip išeina, nes mėnesinių be nuskausminamųjų nelabai pakenčiu, nes ir mąstymas mano toks, kam kentėti ir vaidinti kažkokią auką, vaikščioti visai susirietusiai, paliegusiai, gadinti visiems nuotaiką ir aimanuoti su ašarom, kai galima išgerti vaistų ir nebeskauda bent jau kelioms valandoms ir normaliai galima atlikti gamtinius reikalus (taip, man būna tokie skausmai, kad neišgėrus vaistų ėjimas iki tualeto man prilygsta bėgimui per minų lauką)... Aišku, dabar galima pradėti vardinti, kas blogiau, gerti vaistus, kurie nežinia kaip paveiks ateityje, ar tiesiog kentėti kas mėnesį skausmus su ašarom, bet negerti vaistų... Gimdymo atžvilgiu tai nežinau ar jau tryzna labai buvau, bet, manau, kad kiekviena, kuriai tektų gimdyti 36 val. jau vargu ar tik keismais apsiribotų, o dar kai jokie vaistai absoliučiai nepadėjo, tuo metu jau tiesą pasakius man net neberūpėjo kaip vaikelis mano pilve jaučiasi ir kas jam darosi (net kai tonai pradėjo kristi ir staigiai personalas puolė imtis veiksmų, man visiškai jokių minčių nebebuvo dėl vaiko ant kiek buvau išvargusi), nors ir kursus lankiau, ir viską atrodo išmokiau, ko nedaryti, kaip daryti, bet po šitiek valandų kankinimosi visai palūžau ir meldžiau Dievo, kad pasiimtų pas save greičiau, kad nebekentėti... Taip iš tikro skaudu, kad galėjo viską medikai pabaigti ir greičiau, ir be tokios traumos, bent jau būčiau atsiminimui turėjusi kažką tikrai papasakoti nejaučiant tokio kartėlio, nes kai kitos papasakoja kaip jos viskas pasimiršo vos vaikelį išgirdus, pamačius, palietus, tai man tokių jausmų nebuvo, netgi vienu metu norėjosi, kad greičiau patrauktų nuo manęs tą vaiką, per kurį šitiek laiko kankinausi. Kraupu, tikrai kraupu, kad likę tik blogi atsiminimai, o ne gražūs...