Motinystės melancholija (angl. "baby blues") po gimdymo

12 Kitas »

2019.08.11 13:53 (prieš 6 m.)

Sveikos merginos, esu beveik dviejų savaičių mergaitės mama ir pradžiai įtariau, kad man pogimdyvinė depresija. Bet paskaičius informaciją internete supratau, kad man motinystės melancholija, turėjau komplikuotą gimdymą, buvau kelias dienas atskirta nuo dukters, savaitę viena rūpinausi mažylę ligoninėje, matyt tai įtakojo dabartinį mano nuolatinį nerimą, verkimą, nesusitaikymą su tuo, kad gyvenimas nebus toks kaip anksčiau. Gal žinote būdu kaip kovoti su motinystės melancholija? Gal galima gerti kažkokias raminamąsias arbatas maitinančioms mamoms? Ar kitaip sau padėti, ar tiesiog išlaikti šį laikotarpį? Bijau, kad tai neperaugtų į depresiją. Iš anksto dėkoju ir stiprybės kovojnčioms su PDG

Agnietė

4 m. 9 mėn.

6 m. 5 mėn.

2019.08.11 14:37 (prieš 6 m.)

EditaG parašė:
Sveikos merginos, esu beveik dviejų savaičių mergaitės mama ir pradžiai įtariau, kad man pogimdyvinė depresija. Bet paskaičius informaciją internete supratau, kad m…

Aš turbūt kreipčiausi specialistu konsultacijai, kad įvykiems už akiu uzbėgti;)

meskiene

Liepa 6 m. 9 mėn.

Vytautas 10 m. 2 mėn.

2019.08.12 08:43 (prieš 6 m.)

O kaip Jums su miegu reikalai?nes aš geriau valerijona,sedatif PC, bet dar ir dabar viena diena geriau,kitą blogiau,bet nors tu bliovimu nėra dėl nieko..

lututee

2 m. 8 mėn.

7 m. 3 mėn.

2019.09.06 16:07 (prieš 6 m.)

EditaG parašė:
Sveikos merginos, esu beveik dviejų savaičių mergaitės mama ir pradžiai įtariau, kad man pogimdyvinė depresija. Bet paskaičius informaciją internete supratau, kad m…

Mano atveju reikėjo islaukt! Turejau palaikanti vyrą ir draugę, kurie vis kartojo-tai praeis, bus geriau, lengviau.. Mano atveju msn buvo sunku.. Vaikas buvo sunkus.. Dažnai per diena nieko i burna neisidedavau, kol nesusiprotejau visur prisidėt Duoniuku :)) vaikas miegojo tik su manim, ant manes.. Bet isbuvau ta laikotarpi.. Ašarų buvo daug.. Nezinau ar jum taip pat.. Svarbu ar turit su kuo pakalbėt, pasirasinet. Ar vyrą palaikanti turite?

Hathor

2 m. 3 mėn.

Rokas 6 m. 9 mėn.

2019.09.06 18:31 (prieš 6 m.)

lututee parašė:
Mano atveju reikėjo islaukt! Turejau palaikanti vyrą ir draugę, kurie vis kartojo-tai praeis, bus geriau, lengviau.. Mano atveju msn buvo sunku.. Vaikas buvo sunkus…

Kada palengvėjo?

Kristina000

Gabija 6 m. 7 mėn.

2019.09.06 21:28 (prieš 6 m.)

Kaip as jus suprantu! Ir verkiu ir dziaugiuosi ir nezinau,kas darosi su manim. Nes mano gimdymas buvo gana traumuojantis ir manau del to jauciuosi prislegta! Galvojau,kad nustojus maitint savo mazaja pageres susipirkau viska ko reikia misinukam ir dabar verkiu kam pinigus svaistau ,nes noriu ja maitint ! 🤦🏽‍♀️Mano draugas mane palaiko ir sako daryti viska kaip as noriu ,bet as nezinau ko noriu ! Taip pat bijau visko kas dar bus ateityje ir negaliu apsiprast su mintim,kad niekad nebebus taip kaip buvo seniau...

G.perlas

Elija 7 m.

2019.09.06 23:12 (prieš 6 m.)

Sveiki! Aš net nežinojau apie tokį dalyką, tokį terminą, bet dabar paskaičius šį forumą užplūdo prisiminimai apie savo patirtį. Esu dar jauna, 20m, nors gimdymas buvo greitas ir lengvas palyginus, pirmas jis buvo man, tačiau.... Kai gimė mergytė buvo psichologiškai labai sunku, verkiau dvi naktis su mergyte ligoninėje, namie grįžus lyg pagerėjo, bet taip tik atrodė pirmas dvi dienas, tada vėl pradėjau verkti netgi iš niekur nieko, tiesiog, vyras ir palaikė ir kartu kartais nelabai, sulaukdavau tokių sakinių, kaip "ko tu verki, juk bus negerai dukrytei, ji tave jaučia, ar nori, kad pienas dingtų, jei ištisai nervinsiesi??" Nelabai nuramina, kai sako, ko verki, bus tik blogiau, tačiau apskritai jis stengėsi, buvo tokių replikų, bet stengėsi, kaip mokėjo. O man visokios mintys: "aš mama, aš dabar mama ir visada būsiu pirmoje vietoje mama (ypač kai nespėdavau pirmomis savaitėmis išsimaudyt ar negalėdavau normaliai pavalgyt, nes mergytė ramesnė būdavo tik man ant rankų, ar į tą patį wc nueiti) niekada nebus kaip buvo, aš nuo šiol mama. Kaip viskas koordinaliai gali pasikeisti, viskas jau pasikeitė". Ir ta mano nuotaika buvo tokia keista, tokia niūri, nors žiūrėjau į savo mergytę ir galvojau, kaip aš ją myliu, kokia ji tobula, tiesiog negalėjau patikėti, kad pagaliau ją turiu ir glaudžiu prie savo krūtinės. Bet mintys vis tiek lakstė kai kada tokios tikrai niūrios ir niekaip nesuprasdavau iš kur pas mane tokios mintys, po to viską pergalvojau, susitaikiau su viskuo ir nutariau, kad viskas dabar pasikeitė ir bus dar geriau, ne veltui šis stebuklas pas mus atkeliavo ir mūsų gyvenimas tik gerės. Taip, pasikeitė viskas koordinaliai, bet tai nereiškia, kad tai blogai, ar kad vaikas sutrukdys kažkokiems tavo tikslams ar planams, vaikai viską pagyvins, pradėjau mąstyti, ko aš čia mąstau visokius niekus, buvo beproto labai sunku, net nežinau, kodėl, nes vaikas labai laukiamas buvo, bet po 3-4sav. dingo visos tos nesąmoningos mintys, tokia keista, slogi nuotaika ir dabar mėgaujuosi savo dabartiniu gyvenimu, savo šeima, visą savo dėmesį skiriu dukrytei ir jaučiuosi beproto laimimga, aš juk mama, pagaliau aš mama ir ta meilė, ta begalinė, tyra, nuostabi meilė savo dukrytei, pasijaučiu dažnai euforijoje, dabar jei verkiu tai iš džiaugsmo, pvz pirmą kartą garsu prasijuokė ar apsivertė ant pilvo pirmą kartą, apsiašarojau ♥️

anitavaida

3 m. 8 mėn.

6 m. 10 mėn.

2019.09.06 23:19 (prieš 6 m.)

Nežinau kiek pradžiuginsiu kiek nuliūdinsiu,bet papasakosiu savo istoriją :
Sūnelis gimė prieš daugiau nei du mėn,tikrai gimdymas manęs netraumavo,nes kad ir nebuvo labai lengvas bet priėmiau kaip naturalų dalyką ir greit pasimiršo ir dabar galiu net saldžiai pasijuok iš kai kurių situacijų įvykusių tada vaikelis gimė sveikas ir stiprus..
Pirmosios dienos ligoninėje tikrai buvo lengvos nes naturaliai viskas gavosi ,tačiau grįžus namo viskas pradėjo keistis,jaučiausi lb pavargusi ir pastoviai įsitpusi ,kad tik vaikeliui viskas būtų gerai,šokinėjau naktimis žiūrėti ar kvepuoja ,skaičiavau tiksliai laiką kada valgė ir kada vėl jam valgti ,ko pasekoje po 2sav tiesiog verkiau paromis,gyvenime nesu tiek verkus,guliu žiūriu į vaiką,tas sotus,ramus miega,o aš verkiu vyras klausia kas yra o aš jam sakau pavargau,neturiu jėgų ir dar labiau verkiu ir jaučiu kad gaila savęs 🙈😩kažkoks košmaras ir tas tesėsi man ilgai kokias 2 sav.aišku labai padejo vyras man,eidavom pasivaikščiot ir visą kitą,jeigu jis tuo metu nebūtų pasiėmęs tėvystės atostogų ir buvęs su mumis tai nežinau kaip būtų buvę...Aišku man dar labai sunku todėl,kad pakeičiau gyvenamą vietą į visiškai man nežinomą aplinką ir vieninteliai man pažįstami žmonės yra vyras ir jo mama ir brolis,o tas man labai sunku nes visų pirma aš esu labai sėsli,antra dievinu didelį miestą ir jo šurmulį(dabar gyvenu mažesniame miestelyje)bei labai mėgstu bendrauti bei myliu savo darbą,viso to labai pasiilgau ir labai sunku,nes atrodo kad ir atstumas iki vln 100km su kūdikiu vienai iki jo išsiruoti yra kas veikti ir atrodo gyvenčiau aš savo mylimame mieste man būtų daug lengviau,nes visos draugės ten ir visko yra nupirkt ko nori ir išeit ir daktarų normalių ..
Taigi mano tokie pabliovimai dar tesiasi,vaikelis mano nuostabus,myliu jį labai,bet pati jaučiuosi nelaiminga,lyg ne savo vietoj,lyg nebera ką veikti..pykstu ant vyro,tada pykstu ant savęs,kad negaliu patylėt juk jis nekaltas kad taip jaučiuos..pykstu dėl to kad neturiu kur apsirengti savo gražiųjų suknelių ir pasidažyti lūpų atrodo jei gyvenčiau ten kur gyvenau būtų kitaip..nekenčiu savęs apsileidusios,bet susitvarkyti irgi nėra noro o ir laiko bei prasmės..nes po gimdymo dar vis labai prakaituoju,maitinu mp todėl reikia patogių rūbų kad greit ir lengvai galėčiau pamaitinti ir taip beveik visas dienas praleidžiu naktiniuose arba treninguose kai einam į lauką 😩😩😩😩😩😩😩žiauriai man sunku...
Jei kam įdomu kodėl pasirinkom mažesnį miestelį o ne didmiestį tai tiesiog dėl vyro darbo ir būsto įsigijimo galimybių ....
Taigi linkiu neprarasti vilties,o jeigu kam liūdna labai ar reikia patarimų dėl maitinimo ir vaikučių bedelių ar šeip galim susirašyti pm 😌❤️

Bergamote

2019.09.07 15:38 (prieš 6 m.)

Oi kaip viskas pazistama cia! as po gimdymo praejus kelioms dienoms pradejau verkti, grizom namo, buvo dar blogiau... baisu net prisiminti. Nu bet ka, galiu paguosti, kad praeis. Man po kokio menesio pradejo gereti situacija