.irisiukas. parašė:
Gal galite pasidalinti zaidimais ar veiklu pvzd, kurie tvirtina rysi? Ar parekomenduokite kur galeciau apie tai pasiskaityti? 
nes supratau, kad sioje sryty a…
Siūlyčiau viską, kas yra ahaparenting.com, bet jei gerai pamenu, Jūs angliškai neskaitote?
Čia netyčia aptikau vieną išverstą straipsnį, ne vien apie žaidimus: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/10-iprociu-padesianciu-sutvirtinti-santykius-su-savo-vaikais-1026-865630
O čia žaidimai keli aprašyti: www.mesvaikystei.lt/?pg=94
Ir keli pavyzdžiai/patarimai: https://www.ppt.utena.lm.lt/images/2015_dokumentai/2015_straipsniai/zaidimas_vaiko_gyvenime.pdf
Laukiant antro vaikelio, svarbu ne tik puoselėti ryšį su pirmuoju, bet ir jį paruošti brolio/sesės atėjimui. Pasiguglinkit, kažką tikrai rasit [aš turiu prisipažinti, kad šitoj srity ganėtinai susimoviau, aplinkybės irgi ne kažką buvo, tai nedaug ką galiu patarti].
O daugiau apie žaidimus ir ryšio tvirtinimą. Žaidimai gali pagelbėti praktiškai bet kokioje problemoje - ar tai baimė atsiskirti, ar nedrąsumas, ar nenoras kažką daryti, ar liūdesys, ar atstūmimo jausmas, ar dar kaži kas. Žaidimai taip pat gali pagelbėti išsiaiškinti, kas konkrečiai negerai ar kokį situacijos sprendimą priimtų vaikas. Iš principo, bet koks naudingas žaidimo pritaikymas tvirtina ryšį su tėvais - nes vaikui po žaidimo pasidaro lengviau ir tas lengvumas atėjo tėvų/žaidimo dėka. Kartu kokybiškai praleistas laikas užsiimant malonia veikla, kad ir knygučių skaitymu, taip pat, žinoma, tvirtina ryšį. Bet aš turėjau minty kiek kitokio pobūdžio žaidimus, kur fokusavimasis yra ne į (akademinę) edukaciją.
Kiek man teko skaityti, labiausiai yra pabrėžiama pašėliojimo kartu su vaiku nauda. Fizinis dūkimas su juoku būtinas kasdien. Bėgimas/lenktynės, pagalvių mūšis, gaudynės ir pan. Du dalykai svarbūs: vaikas turi visada laimėti ir mama/tėtis turi apsikvailinti, kad sukeltų vaikui juoką. Apsimesti gorila, kuri tuoj suvalgys vaiką, bet beartėdama prie vaiko paslįsta ir pargriūna. Arba apsimesti drambliu, kuris pastoja kelią, bet vaikas kažkaip pergudrauja ir prasmunka į kitą pusę. Bandyti užkliudyti vaiką pagalvę, bet pagalvė išslįsta iš rankų. Lenktyniaujant užsižiūrėti į kokį medį ar lėktuvą, ar bėgti atbulom, o paskui be galo stebėtis, kad nepavyko laimėti. Judesys ir juokas - čia tokia ideali kombinacija, galinti pagelbėti net kritinėse situacijose. Jei kartais mano vaikas kuris užsispiria ir neina namo, aš demonstratyviai pasakau "cha, na ir neik, aš eisiu viena" [čia nėra potekstės ar gąsdinimo, kad paliksiu vieną ir neturėdamas pasirinkimo atbizens iš paskos!!] - žengiu pora žingsnių ir apsimetu, kad mane kažkas timptelėjo atgal: "ej, kas čia dabar, kodėl Tu mane laikai? Nesupratau?" ir vėl bandau, ir vėl elgiuosi lyg pririšta prie vaiko. Pamažu viskas pereina į žaidimą, kad vaikas eina su manimi, bet aš klausau, kada sustoti, kada vėl galima eiti.
Jau kažkurioj nuorodoj buvo užsiminta, kad labai svarbu žaidimo metu laikytis vaiko instrukcijų. Net jei vaikas žaidžia tą patį per tą patį jau šimtąjį kartą. Kai jam atsibos, jis nebežais. O jei neatsibodo, vadinasi, jam to žaidimo reikia. Gali būti, kad vieną kartą einant namo iš parduotuvės vaikas pats iškart inicijuos "ėjimo su pauze" žaidimą. Vadinasi, jis jau galvoja ir save kontroliuoja! Vietoj to, kad keltų dramą, iškart imasi priimtino sprendimo.
Toliau eina grupė žaidimų, kuriais parodoma vaikui, kad jis mylimas ir geidžiamas, kad nuo jo nenorima atsitraukti. Tą galima ir su abiem tėvais žaisti. Pvz., tėvai apsimeta, kad nepasidalina vaiko: ateik pas mane - oj ne, neleisiu aš Tavęs pas tėtį, būk prie manęs - ateik ateik, aš Tave noriu labai apkabinti - vaikas veržiasi, jam neleidžiama ištrūkti, galiausiai, žinoma, jis paleidžiamas pas tėtį, o tada mama bando prisikalbinti ir tėtis sako, kad niekad niekad nepaleis. Kitas variantas, pasisodinti ant kelių, kažką pašnekėti ir tada paprašyti kažką atnešti. Kai vaikas nueidinėja, pradėti "panikuoti" - kur Tu eini, nepalik manęs vienos, man Tavęs labai reeeiiikiaaaa! Mes tokius žaisdavom pakol aš užkimdavau. Abu vaikai be galo mėgo tą kontrolę, kada gi pagaliau JIE gali nuspręsti, kad aš galiu juos priglausti.
Kažkuriuo metu sūnus labai mėgo lipti ant stalo. Drausminau, aiškinau, kad pavojinga, prašiau nelipti. Nieko. Paskui ėmiausi kitos taktikos. Kaskart pamačiusi aš jam sakydavau juokais: "lipk nuo stalo, arba išbučiuočiu". Jis nelipa, aš jį išbučiuoju ir nukeliu. Jis vėl užlipa. Ir vėl tas pats. Žaisdavom, pakol man atsibosdavo (jam kažkaip niekada pirmam neatsibosdavo...) arba ateidavo metas kitai kokiai veiklai. Po kokių poros savaičių aš jau kartais jam užlipus ant stalo galėdavau pasakyti: "ne, dabar nežaisim žaidimo, kitą kartą". Jį nukeldavau ir jis laukdavo to kito karto. Galiausiai žaidimai išretėjo ir lipimai ant stalo baigėsi. Kai buvo didesnis, jei kartą per mėnesį ir užlipdavo, pasakydavau "nulipk" ir tuo baigdavosi.
Kai vaikas nedrąsus irgi galima pasitelkti žaidimus į pagalbą padrąsinimui. Nedrįsta lipti ant čiuožyklos? "Pasitrauk, dabar mamytės eilė, tuoj žiūrėk aš Tau parodysiu" - lipi, nuslysti, užsikabini keistai ar ale trinkteli galvą į aukštesnį laiptelį - "oj, kas čia dabar, kas čia man neleidžia užlipti? Gal Tu gali pažiūrėti? Gal Tau pavyks?" Jeigu vaiką Jūsų elgesys prajuokina, labai tikėtina, kad jo baimė su tuo pasijuokimu sumažės ir kils noras pabandyti. Gal čia tokio tiesioginio ryšio sustiprinimo ir nėra, bet išvengiate vaiko pastatymo į nepatogią situaciją "na nebūk bailys, pabandyk gi ėėė" arba "aj na ir gerai, nenori, nereikia, eik tada daryk, kas Tau patinka", plius pasijuokiate kartu, plius viena "bėda" mažiau (ir vėliau neklausite savęs, kas čia su tuo mano vaiku yra, kad net ant čiuožyklos užlipti nedrįsta).
Realiai kiekvienam žingsny galima prisigalvoti tų žaidimų, nebūtina nieko planuoti ir atskirai laiko skaičiuoti. Pasidūkimui tiktai gal. Nebijokim pabūti kvaili, nerangūs, hiperbolizuotai išsakyti savo meilę, persiversti per galvą vardan vaikų šypsenos ir pan. - ir vaikai jausis mylimi ir artimi mums.
Kam įdomu daugiau, nereali knyga vien apie tai yra Lawrence J. Cohen "Playful Parenting". Lietuviškos versijos matyti neteko. O ir angliškas paskutinis leidimas 2002 metų. Bet bent jau man, tai viena geriausių ir naudingiausių knygų, kurias teko skaityti.
Vaikas
bet rasyt kad like keliasi daznai del popinimo.... Tas pats "varymas" kaip su jusu varteliais gaunasi: Nei zinot, nei matet, o prisigalvojot 
kad nebutu jis is tu kur kelsis 5 kartus per nakti ir teks ir myluot ir supuot ir glostyt naktimis...
tiksliau kol kas neturiu tokios galimybes - prie pc vaikas neprileidzia, o velai vakare dazniausiai ne iki to... 
