Labas vakaras, turiu jau giliai įsišaknijusią problemą. Tikrai suprantu, kad tai nėra normalu, vis bandau save tame pakeisti ir "suaugti", bet tiesiog negaliu.
Esu ištekėjusi jau metai, prieš tai su vyru draugavome neilgai, tik pusę metų. Susitikom, abu vienas kitą labai įsimylėjome, man tai buvo pirma tokia tikra tikra meilė. Kiek jam tai buvo pirma tokia nežinau, bet žinau tai, kad ir myli mane, ir gerbia, santykiuose problemų praktiškai neturime. Problema manyje.
Prieš mums susipažįstant, vyras 4 metus gyveno santykiuose. Apie savo praeitį jis absoliučiai neatvirauja, bet aš kadangi smalsi, visokių faktų išpešiau dar vos susipažinus, nemanydama, kad mūsų santykiai užsibaigs vestuvėmis. Smalsumo vedama sužinojau, kad jų santykiai buvo nuostabūs, jie apkeliavo kartu nemažai pasaulio, kaip jis pats užsiminė kartą, santykiuose jie jau išbandę, išgyvenę viską. VISKĄ. Iš romantiškos pusės ir ne tik. Tačiau išsiskyrė jie ne itin draugiškai, nors ir jis ją mylėjo be proto, buvo tiesiog nepakeliui. Tuo metu tikrai nebuvo jokio pavydo iš mano pusės, juk tai tik praeitis.
Išsikerojus mūsų santykiams, pradėjau nežymiai pavyduliaut tos jo praeities. Vis dažniau kildavo įvairūs klausimai ką jie veikdavo laisvalaikiu, kokia ji buvo, netgi pradėjau klausinėti apie jų intymų gyvenimą. Dievaži žinau kokia aš nenormali. Bet panorau žinot viską, iš to noro (nežinodama vardo) sugebėjau susirasti ją socialiniuose tinkluose, dar ir supratau, kokia aš panaši į ją... Ir prasidėjo mano gyvenimas su nuolatiniu mano pavydu jo praeičiai.
Esame kartu jau pusantrų metų, turim vaiką, bendrus namus, o vos apsipykus nenulaikau liežuvio ir kažkodėl prikaišioju jo buvusią, juk ana buvo geresnė, ji tokia anokia, o aš tai mat tokia.
Taip, absoliutus nepilnavertiškumo jausmas, atsiradęs vos įsimylėjus savo vyrą. Jis apie mane tik gražiausiais žodžiais, pyksta, kai užsimenu apie ją, bet vis nuramina, kad tai mane myli, o ji jau praeitis. Tačiau man kaskart iškyla paranojiški vaizdiniai, kad tai, ką dabar mes veikiam, jis veikė su ja. Kad tai, kur mes esam, jis buvo su ja. Pasakoja jis man savo prisiminimus (tik asmeninius) apie keliones, šalis iš savo praeities, o aš tegaliu įsivaizduot juos kartu ten.
Dieve, moterys, spirkit man stipriai kur tik galit, padėkit atsikvošėt ir palikti jo praeitį ramybėje. Man labai sunku, nes suvokiu, kokia nenormali problema mane apėmus turint šalia tokį mylimą ir mylintį vyrą, tačiau negaliu nustot savęs lyginti su ja, negaliu jos pamiršti. O blogiausia, kad dar ir konfliktus kartais dėl to sugebu iškelti.
Kartais prisigalvoju, kad jis nenori kalbėti apie praeitį vien todėl, nes nepamiršo jos. Prisigalvoju, kad grįš pas ją ar dar kažką.
Žodžiu, žinau kaip visa tai kraupiai atrodo, bet tikiuosi subrendusių, suaugusių moterų pagalbos, kaip susitvarkyti savo gyvenimą.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas







