2019.08.04 16:03 (prieš 6 m.)
Galbūt jūs idealizuojat buvimą vienai,tai ne tik kelionės,pramogos,jokios atsakomybės,juk vistiek būna rutina,tik kitokia,bet skirtingai yra kai neturi šeimos ir nežinai kas tas yra ir turint šeimą likti vienai,gal ne visai tinkamas pvz,bet iš mano gyvenimo po skyrybų, tėvas sūnų paimdavo savaitgaliui (buvo taip tik keletą kartų) aišku nervas būdavo ar viskas gerai (nes vistiek galvoji apie vaiką) ,issiblizgini namus,su drauge pavakaroji,paguli vonioj žvakių šviesoje su vyno taure,paskaitai knygą ir tada pradeda trūkti vaiko,nes įprotis, kad turi būti čia su manim ir niekad nemiegojau ryte ilgai kaip vis pasvajodavau,o ryte jau spirgedavau kaip laukdavau sūnaus. Buvo savaitgalis kai su drauge miesto šventėje prabuvom iki 5val ryto,taip,smagu atsipalaiduoti,bet suvokiau,kad visada nenorėčiau taip gyventi ir visai nebūtų smagu jei galėčiau sau leisti taip kiekvieną savaitę,tai tiesiog taptų įprasta. Aš manau,kad jūs pavargusi, gal būtų galimybė tarkim vyrą su vaikais savaitgaliui išsiųsti pas senelius ar pačiai vienai ar su drauge į kokią sanatoriją bent parai atitrūkti? Dažnai po tokių pabuvimų be šeimos pasiilgstama to šurmulio ir net zyzimo.