Atgaivinsiu temą. Štai su kuo susidūriau pastarąją parą. Viena mano dukters draugė serga diabetu. Istorija prasidėjo prieš mėnesį, kada ši mergaitė, žinodama, kad aš gydytoja, per dukrą manęs paklausė, ar, jei jai silpna, troškina, negalėtų būti čia diabetas. Pasakiau, kad galėtų, ji turi kreiptis dėl tyrimų. Po kiek laiko sužinojau, kad neva tai, pasitvirtino.
Vakar vakare dukra sulaukė skype tos mergaitės laiško. "Klausk mamos, ką man daryti:viduriuoju, pykina, troškina, silpna. Mama išvažiavusi". Reiškia, mergaitė viena, nes gyvena tik su mama. Man iškart įtarimas kilo, kad didelė gliukozė. Sakau:" Kiek gliukozė" "Nėra prasmės matuoti, valgiau saldumynų". Vėl klausiu:" Kiek ir kokios insulino leidiesi?" Sako, kad leidžiasi pagal poreikį, nes neseniai serga, schema dar nenusistovėjusi. Tikrai, taip daroma ligos pradžioje, po to skaičiuojama, koks yra tikrasis vaisto poreikis. Tada ji manęs klausia:"Kiek man susileisti insulino"? "Stop", sakau. "Kvietiesi greitąją, o aš skambinu į ligoninę, kad tave apžiūrėtų". Juk pas mus dabar negalima be tėvų sutikimo apžiūrinėti vaikų. Galvoju, paskambinsiu, ja pasirūpins. Ji mane patikino, kad susitars su krikštamote, ji ją ir palydės į ligoninę.
Rytą jokiais telefonais ji mums nebeatsakė. Susirūpinau, keikiau save, kad vakar vakare tą reikalą palikau spręsti tai krikštamotei. Skambinu į ligoninę- tokia mergaitė neatvežta. Skambinu į greitąją- tokio iškvietimo nebuvo. Blyn, dukra jau mokykloje, adreso nežinau. Ką daryti? Turbūt mergaitė jau be sąmonė- lenda mintys. Prisiminiau, lad ligoninėje dirba jos teta. Suradau ją, ji- tą krikštamotę. O ši nieko nežino. Man pakirto rankas...Liepiau tai krikštamotei važiuoti, žiūrėti, kaip ta mergaitė. Per mokyklą suradau mamą- ši patikino, kad kalbėjo su ja rytą, viskas gerai. Tačiau mama skubiai grįžo. Susisiekiau su ja. Pasirodo, jokiu diabetu mergaitė neserga. Vis ieško ligų jau du metai, kai tik mamos gyvenime atsirado draugas (tėvas miręs). O ta mergaitė liepė per mano dukrą, kad neskambinčiau jokiu būdu mamai, nes ši labai pikta... O, siaube. Dar turėjau teisintis, kad rūpinausi... Mama protinga, vos neapalpo, sužinojusi, ką su savo fantazijom sukėlė ta dukra... Mano didčkė net neiškart patikėjo, kad liga- blefas. Tiesą sakant,man įtarimas kilo, kai teta nežinojo, kad mergaitė serga. Bet ne toks didelis, kad iškart nurimčiau: galvoju, neseniai serga, nepasisakė. Tas pats ir mokykloje- nieks nežinojo, kad jai tokia liga. O mama toje mokykloje mokytojauja.
Nežinau, bet ir kitąkart elgčiausi taip pat, nors gal ir per stipriai aš čia sureagavau. Tiesiog baisios gliukozės svyravimo pasekmės: kai jos per daug- koma, kai jos per mažai (per daug susileidus insulino) irgi koma su labai didele rizika greitai žūti smegenims. Nu, žinokit, mergaitės, blogai jaučiuosi. Ką tie paaugliai sau leidžia...
TV
Ateinu i virtuve,o jis toks nekaltutis akis nuleides stovi,suprato,kad pagautas.Sriuba atgal i puoda sliukstelejo 
