Pshichologinė pagalba nėštukėms ir būsimiems tėvams

«123 4 Kitas »

2013.08.23 13:30 (prieš 12 m.)

Sveiki (Zugzduke). Atsiprašome, kad taip ilgai neatsakėme, atostogavome. Jūsų laiškelis labai trumpas, todėl daug kas Jūsų situacijoje neaišku. Jūs rašote, jog iškilo problemų su vyro šeima. Tai labai skaudina. Galima suprasti, kad ir santykiai su vyru pašlijo, galbūt jis Jūsų nepalaiko, jei bijote likti vieniša mama. Sutarti su vyro šeima labai svarbu ir apkarsta gyvenimas, kai bendravimas pašlyja. Visgi svarbiau, kaip toje situacijoje klostosi Jūsų santykiai su antrąja puse. Jei vyras labiau palaikytų Jus, problema gerokai sumažėtų. Taigi, jei tik galite, labiau kalbėkitės apie tai, kas vyksta, su vyru. Iš kitos pusės, o kas atsitiko, kad santykiai su anytos šeima pašlijo. Galbūt galima rasti kažkokių sprendimo būdų jiems pagerinti. Galbūt verta viską gerai apsvarstyti ir pagalvoti, ar Jūs dar galite ką nors padaryti, kad padėtis sušvelnėtų. Jei Jūs kažką teigiamo padarysite, gal ir vyro šeima kitaip pradės į Jus žiūrėti. Bet kadangi nežinomos detalės, sunku aiškiau komentuoti.
Vis dėlto reikšmingiausias šiuo metu Jums turėtų būti Jūsų vaikelio laukimasis. Labai suprantama, kad sudėtingoje situacijoje, Jums Jūsų jausmai pasidarė neaiškūs. Lyg ir nebenorite vaikelio. Nėštumo metu visos moterys išgyvena įvairiausius jausmus, susijusius su kūdikiu, ir tikrai ne visada teigiamus. Nekaltinkite savęs dėl to, ką jaučiate. Bet pati sau atsakykite į klausimą, ar vaikelio laukiuosi dėl vyro šeimos, dėl to, kad jiems patikčiau, dėl santykių su vyru. Turbūt ne. Juk kūdikį nusprendžiame užmegzti tada, kai jau subręstame būti tėvais ir norime jį tiesiog užauginti, net ne dėl savęs, o dėl paties vaiko. Jeigu vaikelio pradėjimo motyvai buvo ir ne tokie, visada galima kitaip pažvelgti į vaikelio gimimą. Kadangi, kaip pati sakote, nutraukti nėštumą jau per vėlu, neverta savęs ir vaikelio apsunkinti neigiamomis emocijomis. Dėl Jūsų minčių, kad nebenorite tapti mama, kenčiate ne tik Jūs, bet ir Jūsų vaikelis. Būtų labai gerai, jei atrastumėte jėgų sau padėti. Surasti savo situacijoje teigiamą pusę. Juk tapsite mama ir kažkada dėl to patirsite daug džiaugsmo, nors galbūt dabar taip ir neatrodo. Jei neišeina nieko pakeisti, bandykite situaciją su vyro šeima priimti tokią, kokia yra ir apsiprasti, jog tapsite mama tikrai nuostabiam savo vaikučiui. Pabandykite atrasti jėgų pakeisti požiūriui į savo laukimąsi, o tada galbūt ir kitos gyvenimo pusės ims tvarkytis. Ištvermės Jums ir sėkmės.

2
2013.08.23 13:32 (prieš 12 m.)

Sveiki (Pipiriukas). Atsiprašome, kad taip ilgai neatsakėme, atostogavome. Visiškai suprantamas Jūsų nerimas dėl greit pasikeisiančios situacijos šeimoje. Kiekvienos naujos gyvybės laukimas sukelia pačių įvairiausių minčių. Panašu, kad Jūs labiausiai jaudinatės, kaip pavyks padalinti savo meilę abiems vaikučiams po lygiai. Dažna mama sau užduoda šį klausimą. Kalbant apie meilę, sakyčiau, viskas sprendžiasi tarsi savaime – mamos gali mylėti visus savo vaikus. Gal nevertėtų nuolat kelti sau klausimo, ar tikrai vienodai myliu abu savo vaikus, o tiesiog mylėti juos ir rūpintis jais. O kai kalbame apie dėmesio paskirstymą, čia kartais tenka „įjungti“ racionalų mąstymą ir sąmoningai stengtis rasti laiko vyresniajam vaikeliui, kad jis nesijaustų pamirštas. Reikia prisiminti, kad jaunesniems nei 3 metų vaikams racionalūs paaiškinimai dar nesuprantami. Jiems svarbiausiayra tėvų dėmesys, kuris tokiam mažyliui ir reiškia meilę.
Sprendžiant iš laiško, Jūsų stiprioji pusė ta, kad Jūs gebate kalbėti apie savo jausmus, mokate juos analizuoti. Svarbu pasidalinti savo mintimis ir rūpesčiais su artimaisiais. Jei nėštumas planuotas, tikėtina, ir vyras pasirengęs visaip Jums pagelbėti. Be jo ar artimųjų pagalbos Jums bent jau pirmąsias savaites po gimdymo tikrai bus sunku išsiversti. Tad nebijokite prašyti pagalbos ir pasidalinti atsakomybe už abiejų mažylių priežiūrą. Jei Jūs negalėsite kurį laiką kelti sunkesnio krūvio, tai galėtų atlikti ir tėtis, o savo dėmesiu vyresnėlį galėsite apgaubti ir nekeldama jo, o tiesiog pasėdėdamaar pagulėdama šalia, paglostydama nugarytę,pasekdama pasakaitę ar pan.
Niekada nėra lengva auginti du vienas po kito gimusius vaikus. Reikia daug kantrybės, supratimo, pastabumo. Natūralu, kad kūdikis pareikalauja viso mamos dėmesio, tačiau šalia to visada reiktų pasistengti vyresniojo vaiko gyvenimą daryti linksmesnį ir geresnį, suteikiant nedalomo dėmesio. Tai reiškia, kad vaikui ne tiek svarbu, kiek laiko su juo praleidžiama, o daug svarbiau tai, kaip praleidžiamas tas laikas. Tegul tai bus tik pusvalandis per dieną, bet jis turi būti skirtas tik jam.
Skaitant Jūsų mintis labai aiškiai matosi, ko jūs iš tikrųjų norite (kad mažylis toliau augtų apsuptas meilės, šilumos, dėmesio, nesijaustų atstumtas), vadinasi, Jūs tikrai žinote ko siekti. Tai daug. Manyčiau, Jums tiesiog reikėtų labiau tikėti savimi ir kuo ramiau laukti antrojo sūnelio.

3
2013.12.11 07:02 (prieš 12 m.)

Sveiki,
Teko patirti persileidima, del kraujo grupes mano - vyro + . Yra ir kitokes problemos tenka vis kelis menesiu aiti pas ginekologa tikrintis esu elergiska heminem priemonem.. Pastojau atra karta viskas buvo gerai, bet placenta buvo nesubrendus todel belikus 2savaitem iki gimdimo dukryte mire... Tai mane begalo palauze.. net nz ka daryti praejo jau 3 menesei o as bijau visko.. dar 5metus sergu depresija .. o tai viska pasunkino.. Noriu gyventi toliau .. bet bijau bepastoti... nenoriu vel guleti ligonineje ir verkti kad ir vel netekau arba kita ryta aiti laidoti... tai atrodo kad pati savo vaikus kankintum.. ir taipat save ir vyra... kaip man ta baime iveikti...
2014.02.17 15:01 (prieš 12 m.)

Sveiki,
Labai užjaučiame dėl patirtų sunkių išgyvenimų, dukrytės netekties. Vaikelio netektis - pats sunkiausias ir labiausiai kankinantis išgyvenimas mamai. Suprantama jūsų sudėtinga psichloginė būklė, o dar sakote, jog ilgai sergate depresija. Po tokios patirties tikrai galite būti palūžusi. Visgi kad ir kaip būtų sunku jums tuo patikėti, galite tai išgyventi ir vėl pamatyti pasaulį šviesesnį, įveikti savo baimes. Tada ir suprastumėte, norite dar bandyti susilaukti vaikelio ar ne.
Tam ištverti vien savais resursais, jėgomis gali būti per sudėtinga, todėl labai rekomenduojame kreiptis psichologinės pagalbos į psichologą, kuris padėtų jums išsivaduoti iš baimių ir vėl atgauti viltį gyvenime.
Linkime ištvermės ir stiprybės įveikiant sunkumus.
2014.02.17 22:23 (prieš 12 m.)

Laba vakara,man irgi reikia jusu pagalbos ir patarimo...Pries 2 menesius mums gyme dukrele,abu su vyru jos labai laukem,o kai ji gyme musu gyvenimas apsiverte aukstyn kojom... Is vyro nesulaukiu jokios pagalbos,tik nuperka ko paprasau ir viskas. Man baisu,pykstames vos nekiekviena diena,grysta is darbo net nepasiziuri i dukrele,atsiseda prie kompjuteriaus,ir prasedi visa vakara... Pastoviai pykstames del jo zaidimu,ir vistiek jokias isvadas nepadaro. As viena rupinuosi vaiku,namais,o jis tik savo zaidimus temato,as jo prasau duoti man pailseti,padeti man,o jis paima vaika 5min ir paguldo i lovele,ji verkia o jis uz ja garsiau saukia,perekti ja nori,as bijau jo net palikti su vaiku,neturiu kada net pavalgyti,dukrele labai nerami... Kai ji verkia,vyras uzdaro duris,ir pats isidrebia prie kompo,sako nepernesu verkimo,as nesuprantu jis nemyli vaiko ar del ko taip elgiasi? Verkiu istisas dienas,o jam vienodai,kaip zaide taip zaidzia. Vakar isvis pareiske,jei as jam neleisiu namie zaisti,neis i darba o vaziuos i kompjuterine,ar cia normalu? Patarkit man ka daryti,jau mastau apie skirybas...
2014.02.24 19:53 (prieš 12 m.)

Sveiki,
visiškai natūralu, kad naujas žmogutis į Jūsų gyvenimą įnešė tam tikros sumaišties. Vaikeliui gimus neretai poros tarpusavio santykiai pablogėja. Dažniausiai vaikelio laukimas yra apgaubtas rūpesčio, dėmesio, svajonių ir pan., o jam gimus, susiduriama su realybe, kuri gali visai neatitikti įsivaizduoto gyvenimo. Tai sukelia prieštaringus jausmus ir pasimetimą... kas gi vyksta? Suprantama, kad Jūs tikitės iš vyro daugiau pagalbos, nes Jums sunku vienai viskuo pasirūpinti. Tačiau vyrui gali atrodyti, kad jis pakankamai padeda, nes nuperka viską, ko paprašote, ir visai nesupranta, dėl ko Jūs jam priekaištaujate. Būtų pravartu pastebėti, kad ir minimalias vyro pastangas. Tikėtina, kad jis taip pat nerimauja dėl pasikeitimų ir nelabai žino, kaip su tuo tvarkytis. Tada ieško nusiraminimo prie kompiuterio, kur savotiškai atsiriboja nuo chaoso. Nebijokite jo pagirti, padėkoti už menkiausias pastangas, pasakyti, kokios konkrečiai pagalbos iš jo norėtumėte. Panašu, kad dabar abu esate įsitempę ir sunkiai randate bendrą kalbą. Visas Jūsų bendravimas labiau paremtas kritika, nei pastangomis suprasti vienam kitą. Jūsų įtampa persiduoda ir dukrytei, ji darosi nerami, tad atsikvėpti visai nebelieka laiko.
Svarbiausia – neskubėkite priimti svarbių sprendimų dėl skyrybų. Pamąstykite, gal kas iš artimųjų galėtų Jums pagelbėti: tiesiog leistų gerai išsimiegoti, pasivaikščioti gryname ore ar pan. Jums būtinas poilsis. Tada gal ir situacija nebeatrodytų tokia dramatiška. Leiskite sau ir savo vyrui priprasti prie pakitusių jūsų santykių. Kadangi labai dažnai vyrams sunku kalbėti apie savo savijautą, Jūs pati inicijuokite pokalbį ta tema. Papasakokite jam, kas vyksta su Jumis, kokius pokyčius Jūs pati jaučiate, leiskite vyrui suprasti, kad jis jums dabar ypač reikalingas. Pasakokite jam apie savo jausmus, klausinėkite, kaip jis jaučiasi naujoje situacijoje. Susirūpinimas, pasimetimas – natūrali būsena, tačiau pasistenkite išlaikyti emocinį ryšį su vyru. Bent kartą savaitėje (žinoma, pagal galimybes) ką nors nuveikite kartu: pavakarieniaukite kavinėje, nueikite į kiną, ar nuvažiuokite kur nors. Pietų ar vakarienės metu pakalbėkite su juo apie naujienas, nesusijusias su kūdikiu. Jūsų rūpesčio ir meilės dėka, jūs šiltais jausmais aprūpinsite net du žmones: ir vyrą, ir dukrelę. Gal tai padės ir vyrui kitaip įvertinti santykius ir tinkamai atreaguoti į Jūsų poreikius.

Sėkmės ir ištvermės Jums sunkiame mamos „darbe“.
2014.02.26 12:40 (prieš 12 m.)

Sveiki. Aš laukiuois antro vaiko. Jis planuotas ir lauktas. Tik kai sužinojau, kad bus mergaitė labai nusiminiau, verkiau ir nežinojau kodėl. Vis bandau apsiprasti su mintimi , kad turėsiu dukrą, nors visi sako, kad mergaitė užaugusi mamos paguoda ir panašiai. Bet aš nežinau ko aš bijau. Su mama nemokėjau užmegsti santykio, ilgai gyvenau internatinėje mokykloje (bet ne internate), neturėjau ir tėvo su kuriuo galėčiau megsti šiltus santykius. Bijau, kad mergaitė bus irzli, cyplė (man kažkodėl atrodo, kad būtent tokios yra mergaitės), o aš esu labai nekantri ir negaliu pakęst zyzimo. Bandau kalbėtis su pilvelio gyventoja, žadu, kad mylėsiu ir rūpinsiuos, bet pati netikiu tuo ką sakau. Bijau gimdymo, kad nebūtų vaiko atstūmimo reakcijos. Tiesiog mergaitės niekada nenorėjau ir labai sunku sau tai pripažinti, jaučiuos nelabai pilnavertė, kad ne berniukas bus. Vis tikiuosi, kad echoskopai melavo. Nors visi raminau, kad juk svarbu, jog vaikas gimtų sveikas, bet aš nežinau dėl kokių priežasčių sureikšminu ir lytį... Labai nelaukiu gimdymo, todėl ėmiau nerimauti dėl visko, dėl ko buvau rami su pirmuoju ir dėl rūbelių ir dėl maitinimo ir dėl miego, dėl visos ateities, kaip reikės vaikui pristatyti sesę ir panašiai. Prašau padėkit pamėgint suprasti kas man netaip ir kaip neatstumti gimusio vaiko dėl to, kad jis gali neatitkti mano lūkesčių.

1 1
2014.02.27 15:59 (prieš 12 m.)

Sveiki,

perskaičius Jūsų pasakojimą apima dvejopas jausmas: džiaugsmas, kad pildosi viskas, ką planavote ir ko laukėte, iš kitos pusės, neramu, kaip Jums pavyks susitvarkyti su mintimis dėl kūdikio lyties. Atrodo, kad ir Jūs jaučiatės panašiai. Jūs lyg ir pati atsakote į klausimą, ko bijote. Juk turite patirtį, kai nepavyko užmegzti ryšio su mama, neturėjote tėčio... Mūsų asmeninė patirtis dažnai įtakoja mūsų suvokimą ar elgesį. Čia norėtųsi labiau akcentuoti mamos atsakomybę dėl neužmegzto santykio su savo vaiku, t.y su Jumis. Tai ji nesugebėjo to padaryti, tačiau tai nereiškia, kad ir Jums tai nepavyks. Jums tik reikia to norėti , tikėti savimi ir išsklaidyti mitą, kad mergaitės irzlios, cypiančios ar zyziančios. Juk mergaičių, kaip ir berniukų, yra visokių. Ir Jūs tai puikiai žinote, tik kažkodėl „užsikabinate“ už negatyvios minties, kuri ir trukdo jums mėgautis laukimu. Jus baimina išankstinės neigiamos nuostatos ir nežinomybė. Sūnelį jūs jau turite ir, rodos, viskas su berniukais aišku. Kiekvienai mamai besilaukiančiai antro kitos lyties mažylio yra neramu. Kyla įvairių klausimų, kaip skiriasi skirtingos lyties mažiukų auginimas, santykiai su juo ir pan. Tik jūsų nerimavimas kiek per didelis ir, matyt, turi gilesnes šaknis. Daugeliui mamų nuogąstavimai dėl lyties gimus mažyliui praeina greitai ir savaime, nes pamačiusios savo atžalėlę, jos ją pamilsta ir priima. Visgi būna retų išimčių, kai taip neatsitinka. Tokiu atveju labiausiai kenčia vaikelis.
Smagu, kad bandote jau dabar susidraugauti su savo vaikeliu, kalbinate jį. Tik kalbėkite nuoširdžiai, sakykite tai, kuo tikrai tikite, aptarkite savo nerimą ir paprašykite supratimo ir paramos iš to mažyčio pilvelio gyventojo. Nebijokite įvardinti to, kas dabar Jus neramina. Tai viena iš pagalbos sau formų. Sugebėjimas atvirai pažvelgti savo baimėms „į akis“, paprastai mažina pačią baimę. O pradžią tam padarėte, parašydama mums ir drąsiai išdėsčiusi savo nugąstavimus. Jei turite galimybių, būtų visai pravartu Jums savo problemą aptarti su specialistu individualioje konsultacijoje, kur galėtumėte išsamiau paanalizuoti , iš kur kyla nerimas, kas iššaukė būtent tokį Jūsų požiūrį į mergaites.
Tikiu, kad Jums pavyks neatstumti gimusio vaikelio, nes Jūs jau dabar pripažįstate problemą ir ieškote sprendimo.
Sėkmės.
2014.05.19 16:42 (prieš 11 m.)

Laba diena,

Man taip pat reiktu profesionalios psichologo nuomones. Kaip ir daugelis nestikiu isgyvenu pacias ivairiausias emocijas- nuo euforijos iki liudesio ir nusivylimo. Bet problemele tame, kad tos emocijos atsispindi ir mano fizineje bukleje. Nuo 23 savaites prasidejo nereguliarus gimdos susitraukimai be jokios aiskios priezasties ir iprastais medicininiais metodais nelabai pavyksta ju sumazinti. Pastebejau, kad tu susitraukimu sumazeja, kai jauciuosiu gerai psichologiskai. O kairtais tieisog jau atsibundu su keistu vidiniu nerimu ir tada jau pilvukas susitraukineja tikrai daug. Mane domina Jusu nuomone, ar tai galetu buti susije? Ar tokiu atveju psichologo konsultacijos galetu padeti sumazinti ta vidini nerima ir jautruma? Is anksto dekoju uz atsakymus.
2014.05.20 07:55 (prieš 11 m.)

Laba diena,

Kaip suprantu, cia galima uzduoti klausima? Buciau labai dekinga uz atsakyma.
Kai gimiau, gydytojai pasake motinai, kad mano labai jautri psichika. Is tikruju, nuo pat mazens del visko labai stipriai pergyvenu, sunku valdyti ir kontroliuoti emocijas. Tokie zodziai kaip "suimk save i rankas" parastai manes neveikia. Siuo metu laukiuosi, tai labai lauktas vaikelis, pirmas. Kaip valdyti nerima? Deja ji jauciu dazniau, nei dziaugsma- kai tik apsilankau pas gydytoja, tada nusiraminu, bet tuo laikotarpoiu, kai reikia laukti sekncio vizito, isgyvenu nerima, vis galvoju, kaip ten vaikelis vystosi, kad tik viskas butu gerai. Is visu jegi stengiuosi blokuoti visokias baimes ir blogas mintis, bet jos vis tiek ateina. Kaip jas valdyti? Kaip dirbti su savimi? Jau ir taip neskaitau jokiu internetiniu tinklapiu apie nestuma, kad apsaugociau save nuo neigiamu patirciu, stengiuosi klausytis ramios muzikos, vaiksciuoti, bet nerimas viduje yra. Is naksto labai dekinga.