Mangas ant šakos parašė:
Kosmarasas jau galvojau pas mus blogai... Bet kaaip reikes Kaledas istvert tai nzn, nervina mane tos sventes,kad turi apsimest laiminga ir sypsotis ir sak…
Tiesa. Visą gyvenimą kažkokia nesu savimi. Ypač kai mama šalia. Buvo vieni metai , kai kalėdas buvau su gimine , be mamos. Aš pati savęs neatpažinau. Bendraujanti, laisva , visama kame, laiminga jaučiausi . Nežinau kodėl
bet su ja kartu, tame rate, aš tyli, rami , užsisklendusi, tik klausanti aplinką, aplinkinius. Ir nespecialiai, o savaime, netyčia tokia būnu.
Realiai esu visa sužalota turbūt, gyva žaizda skaudanti. Nes aš visą gyvenimą nuo mažumės buvau aprėkiama, su kažkuo lyginama , neturėdavau savo nuomonės, nes manąją pakeisdavo ,sava nuomone. Maža buvau bloga, ne tokia kaip ji, o kaip bjaurus jos vyras, mano tėvas. Beširdė, šlykšti ir pnš. Verkdavau. O po to ,dar eidavau atsiprašyti, maldauti, kad nepyktų. Taip auklėjama buvau.
Mano tėvas ant amžiaus, nes išsiskyrė kai buvau mažutė, norėjo palaikyti su manimi, ir mano šeima , atsiradus jo pirmąjai anūkei ryšy, bet aš atstūmiau , nes mama jau buvo bepradanti pavyduliauti , kad tėvas bus dabar geresnis nei jis. Nors bendrauti noriu labai.








