Sveikos, kazkada jau cia rasiau, bet dabar viska matau kitaip, nes po beveik metu laiko pradedu zvelgti i gyvenima kitaip, gydziausi nuo mane smaugiancios depresijos, buvau pacioje tamsiausioje savo gyvenimo duobeje... bandau pamilti savo mergaite, kuri atrodo gime neseniai, nes jos gyvenimo iki siol nelabai pamenu, tik nuotrupas ir ka byloja nuotraukos. Niekada nenoreciau atsidurti ten pat... balkone ant tureklo, kol kambaryje verkia vaikas... baisu... dziaugiuosi, kad buvau ne viena ir mano mama nutempe pas gydytoja, o viltis, kuria netikejau priverte eiti pas ja paskirtu laiku, nors ir nieko negaledavau pasakyti...
O buvo taip. Gyvenau su draugu, draugavom virs metu. Uz mane smarkiai vyresnis, galvojau susitupejes, viskas gerai, pradejo kalbeti apie vaikus, as vaiku nemegau, tiesiog... dirbau mylima darba, svietesi karjera, gyvenau uk, viskas ko norejau. Santykiai stovejo vietoje, apsvarsciau viska ir nusprendziau skirtis, man dar to nepasakius, jis pradejo gerti, tai su kaimynu salimam kambari, tai ale su bosu bare, o as jauciausi per daug gerai, nors turejau greit susirgti, nejauciau galvos skausmo ir pns, nuejus i vaistine isigijau testa, vakare, kai eilini karta jis baliavojo pasidariau, iki menesiniu 4dienos, bijojau, nes neisgeriau tabletes kelias dienas, pamirsau, testas kuo aiskiausiai parode dvi juosteles, pridariau ju milijona. Pasakius po geros savaites jam jis nereagavo, nesidziauge, pasake, kad jei noriu galim tai sutvarkyti, as juk nekenciau vaiku, po visu verkimu, bemiegiu naktu, as to norejau, velniskai nenorejau visko keisti, nenorejau vaiko, grese persileidimas, kraujavau, kai per echoskopa pamaciau ta maza plemuka su tuksianciu taskiuku supratau, kad tai ivykis, kuris pakeis mano gyvenima...
Susikloste taip, kad tapau vienisa nuo pat pradzios, nors sukandus dantis bandziau kazka lipdyti, bet neisejo, paskutini karta jo pazadais patikejau budama 7men nestume, kai po ilgu atostogu lt grizau i uk, nes gydytojai neleido skristi atgal, turiu kelis ginekologinius niuansus, del kuriu teko stebeti mane. Man grizus niekas nesikeite, prasidejo ignoravimas, viskas suvertimas man, kadangi esu karta kentejusi engima, smurta nenorejau, kad tai kartotusi, susikroviau daiktus, isejau is darbo, uzdariau banko saskaitas, sveikatos draudima, pranesiau akuserei, kad isvykstu ir isvykau pas tevus i Kauna.
Gime mergaite, panasi i ji. Nuo pat antros paros nezinojau kas darosi, sake, kad normalu, kol hormonai gris i vezes, bet negrizo... po menesio nesupratau kas realu, o kas ne, kada miegu, o kada ne. Mergaite labai nerami, o as jauna, vaiku vengusi visa gyvenima, kiek pavykdavo, nes vis kas nors palikdavo priziureti, o tada jauciausi baisiai, mergaite verkdavo nuo diegliu, kurie pasirodo buvo mano pieno netoleravimas, nes yra labai alergiska, o as laikiausi ne tokios alergines dietos per savo seimos gyd kuri nedave siuntimo.
Gyvenam dar su tevais, jie labai padeda, kentejo visas mano juodas dienas, bet labiausiai nukentejo mergaite... ir jauciuosi labai kalta... buvo tokiu minciu net palikti ja, isvaziuoti arba palikti si pasauli... gimdymo namuose norejau ja palikti langelyje, bet su manim buvo mama visada... dabar tuo dziaugiuosi.
Labai reikejo issilieti...nes dienos pabaigoje jauciuosi prasta mama, nes juk reikia atsigriebti uz beveik visus metus! Tiesa siuo metu mergaite kaip as vaikysteje, kaip mano dvyne, o tai labai glosto sirdi, nes nereikia kas diena matyti jo...
Vaikas
