2017.03.16 11:50 (prieš 9 m.)
Daug teisingų dalykų kalba ponas NerijusS, bet kartu ir labai daug briedo - pvz apie ginekologų sadistinius polinkius ir menamą malonumą suteikiant pacientėms skausmą. Gydytojo profesija iš vis turbūt yra viena iš empatiškiausių profesijų, kur reikialingas nuolatinis įsijautimas į kito žmogaus pojūčius, noras padėti kitam. Čia turbūt gydytojo pamatinės savybės yra - empatija ir siekis padėti. Kadangi visokių žmonių visur yra, tai negaliu sakyti, kad visi gydytojai yra tokie, bet tikrai nėra taip, kad dauguma mėgaujasi suteikdami kitam žmogui skausmą, atsipeikėkit, nes taip tikrai nėra. O kad mūsų medicinoj yra seno sovietinio palikimo, ypač bendravimo srityje, tai čia faktas. Tas žiūrėjimas į pacientą iš aukštesnių pozicijų, kartais pasišaipant, iš kokio klausimo, nežinojimo, abejonės. Tas tai užknisa mane siaubingai..nepateisinu tokių žmonių ir visada sakau, kad jeigu nemoki bendrauti, tai negalima dirbti su žmonėm. Sėdėk kur į kompą akis įbedus, ir tiek žinių.
Ligoninės protokolai yra tokie, kokie yra.. ir faktas, kad medicininių intervencijų ligoninėse yra pridaroma tikrai daugiau negu reikia. Kad ten visi pultų tuos Cezarius daryt, tai netikiu, nes operacija yra operacija, jos rizikos yra visai kitokios ir tikrai niekas nedega noru kuo greičiau tas moteris pjaustyt. Bet visokie kateteriai, skatinimai ir kiti dalykai tikrai kartais būna ir nereikalingi.
Tai vat, norint viso to išvengti, reikia važiuot į ligoninę tada, kada reikia, arba vos vos vėliau negu reikia. Aišku, jeigu vandenys nenubėgę, sąrėmiai nesikartoja dažniau nei 5min, ir dar yra laiko iki termino, tai ko tada važuot į tą ligoninę ir laukt, kol ten kažkas prasidės? Ligoninė = stresas, ir moters kūnas pasąmoniškai negimdys stresinėj aplinkoj. Ir dzin visai yra tie gimdymo namai Vilniuj, Kaune ar Balbierišky..kam reikėjo dar stresint save ir važiuot naktį į Kauną? Nu nesąmonės visiškos..
Faktas vienas - jūs abu su žmona nebuvot pasiruošę tokiam gimdymui, kokio norėjot. Visų pirma psichologiškai. Ramybė, įsiklausymas į savo kūną ir atsakomybės prisiėmimas už jį - va ko jums reikėjo, kad sėkmingai sulauktumėt savo vaikelio. O lakstymas tarp Vilniaus ir Kauno, stresavimas dar net nesant gimdymo veiklai ir besąlygiškas pasitikėjimas medikais, kuriuos taip niekinat dabar, privedė prie visos šitos situacijos atomazgos.
Užjaučiu žmoną, linkiu kuo greičiau atsigauti.. abejoju, kad teisminiai procesai šitą atsigavimą spartina, bet čia tik mano nuomonė.
nemegsta jis matyt diskutuot,monologas smagiau 
Ir iš vis, jeigu sudėjus visus jūsų rašinėlius į bendrą istoriją, tai man čia nesiriša truputį galai 
