Kai tik gime musu mazylis, nesulaukiau jokios pagalbos, apart to kad padedavo ismaudyti, dar gyvenome pas tevus mano, tai jis mane kad gali padeti mano tevai o jam tai nera butina. I darba, is darbo i lova ir tiek. Ziauriai pykdavau. netikusiu tevu vadindavau. Bet tikriausiai neivertinau kad tiek dirba jis del musu. 4 ryto keliasi, apie 8vakare grysta. Dabar kai maziukas paugo ir jau gyvenam atskirai nuo tevu, vistiek nieko buiti nepadeda
bet jau dabar nieko jam nesakau, pati puikiai su viskuo tvarkausi, nes jis dirba daug ir sunkiai, vis suka galva kaip parnesti daugiau pinigu namo kad tik mes viska turetume. Ir taip ir yra, mes viska turim, nieko netruksta, tik aisku noretusi daugiau demesio, pabuvimo kartu.
bet dabar jau ir su maziuku pabuna, ir pamigdo, ir savaitgalio kuria tai diena issiveza maziuka, kad as galeciau ka tik noriu veikti
as taip ir maniau, kad kai paaugs mazius tai jam bus idomiau su juo, taip ir yra
ir db atrodo taip kvaila kad pykdavau, keldavau isterijas anksciau, nu bet tada atrode o d kaip jis taip gali!! :)))
aisku, jeigu tik butu gulejas prie tv ar sedejas prie kompo tai nzn ar dar butume kartu, nes negaliu pernest tokiu ale vyru, bet pas mane jis tam net neturi laiko :))







